Krikščionybė

Kaip ir Senajame Testamente, taip Naujajame Testamente – angelų yra. Tačiau angelų vaidmuo pasikeičia.

Antroji Pauliaus misijų kelionė prasideda ir baigiasi Sirijos Antiochijos mieste. Per šią kelionę jis aplanko įvairius Mažosios Azijos ir Graikijos miestus. Apie šią antrąją misijų kelionę mums pasakoja Apaštalų darbų 15:36-18:22.

Apreiškimo Jonui knyga, skirta Romos imperijos Azijos provincijos krikščionims, parašyta šių dienų Turkijoje. Knygoje priešinamasi romėnų valdžiai, ypač Romos imperatoriaus kultui.

Apreiškimo Jonui knyga, skirta Romos Azijos provincijos krikščionims, parašyta šių dienų Turkijoje. Knygoje priešinamasi Romos valdžiai, ypač Romos imperatoriaus kultui.

Dalį Danieliaus knygos (Danieliaus 7-12) sudaro regėjimai ir jų paaiškinimai. Pirmajame Danieliaus 7 regėjime aprašomas vienas iš Danieliaus sapnų.

Apokaliptinėje literatūroje viena kitai priešpastatomos dvi pasaulio tvarkos: dabartinio pasaulio tvarka ir būsimojo pasaulio tvarka.

Kova tarp gėrio ir blogio aprašoma vaizdiniais, kurie labai panašūs į mitologinius vaizdinius. Tai angelų ir demonų, keistų žvėrių bei monstrų, kova. Vis dėlto ši kova iš dalies vyksta žemėje, ir į jį taip pat įtraukta visa žmonija. Kuo labiau artėja pabaiga, kai gėris nugalės blogio pasaulio tvarką, tuo sunkesnė darosi padėtis. Į kovą paleidžiamos įvairiausios kosminės jėgos: jūra, žemė, dangus. Kiekvienas atlieka savo vaidmenį dramatiškame istorijos pabaigos žaidime.

Apokaliptiniuose raštuose tam tikros žinios apreiškiamos per sapnus ar regėjimus. Tai ypatingos, slaptos žinios apie ateitį ir laikų pabaigą. Tačiau gali suteikti prasmę šiuolaikiniams įvykiams. Pavyzdžiui, apokaliptinė literatūra gali pateikti įžvalgų apie tai, kas iš tiesų vyksta istorijoje, trumpai tariant, apie gėrio ir blogio kovą, kuri jau artėja prie kulminacijos.

Atleidimas reiškia nusikaltimo arba {topic_1063_nuodėmės ištrynimą. Tai gali padaryti tik nuskriaustas asmuo. Kai tik šis asmuo atleidžia už neteisingą elgesį, jo ir kaltininko santykiai atkuriami.

Belzebulas – dar vienas šėtono, piktųjų dvasių kunigaikščio, vardas.

Visose keturiose Evangelijose galima rasti įvairių krikščionių bendruomenių individualios tapatybės pėdsakų.

„Vertybėmis“ laikome idealus ar motyvus, kurių reikia siekti, remiantis mintimi, kad reikia padaryti gera, siekiant, kad žmonės kuo geriau gyventų (kartu).

Naujajame Testamente demonai laikomi šėtono pagalbininkais, sukeliančiais ligas ir nelaimes.

Dievo, kaip Tėvo, įvaizdis yra svarbus daugelyje Biblijos vietų, tačiau naudojamas skirtingai. Dievas laikomas Tėvu:

Dievo Karalystė – graikiško žodžių junginio „basileia tu teou“ vertimas. Ši sąvoka reiškia Dievo galią arba suverenitetą dabartyje ir ateityje. Dievo Karalystė labai svarbi Jėzaus mokyme. Ši sąvoka turi gilias šaknis Senajame Testamente.

Biblijoje Dievas apibūdinamas kaip šventas. Tačiau yra ir kitų būtybių ir žmonių, objektų ir dalykų, kurie taip pat vadinami šventais. Tai leidžia suprasti, kad jie buvo atidėti Dievui.

Ankstyvosios Bažnyčios bendruomenės nariai jautėsi glaudžiai vieni su kitais susiję: laikė vienas kitą vienos šeimos nariais ir vadino „broliu“ ar „seserimi“. Bet tuo pat metu būta ir ginčų, pavyzdžiui, dėl:

Nepaisant daugybės skirtumų, namų Bažnyčios kūrė krikščionių bendruomenės tapatybę. Pamažu jos ėmė vis labiau atsiskirti nuo žydų bendruomenės ir graikų-romėnų kultūros.

Žodis „eschatologija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „eschatos“, reiškiančio „paskutinis“ arba „pabaiga“. Jis vartojamas aprašant laikų pabaigą. Eschatologija svarbi ne tik Naujajame Testamente, bet ir Senajame.

Naujojo Testamento eschatologija puikiai atitinka pirmojo amžiaus judaizmo laikų pabaigos lūkesčius.

Jėzui mirus, atrodė, kad naujasis pasaulis dar neatėjo taip, kaip žmonės tikėjosi. Todėl laikų pabaigos laukimui buvo suteiktas naujas turinys.

Komunija „įsteigiama“ tuomet, kai prieš pat mirtį Jėzus susiburia su savo mokiniais Jeruzalėje švęsti Paschos. Valgio metu jis laužo duoną ir dalijasi vynu.

Gailestingumas susijęs su vidiniu empatijos ar meilės jausmu, kuris išreiškiamas darbais. Gailestingumas gali būti priskiriamas ir Dievui, ir žmonėms.

Senajame Testamente gailestingumas yra darbais pasireiškianti Dievo meilė žmonėms arba žmonių meilė vieni kitiems.

Gnosticizmas – grupės krikščionių religinė srovė, atsiradusi II a. po Kr. Žodis „gnosticizmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „gnosis“, reiškiančio „žinias“, „įžvalgas“ ir „žinojimą“.

„Išrinktasis“ - tai sudėtinga teologinė sąvoka, vaidinanti svarbų vaidmenį tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose.

Naujajame Testamente „buvimo pasirinktu“ samprata pasireiškia dviem skirtingais būdais:

Hebrajiškas žodis „išrinkti“ arba „išrinktasis“ („bahar“) kartais susijęs su žmonių daromais pasirinkimais, tačiau dažniausiai vartojamas kalbėti apie Dievo pasirinkimus.

Biblijoje Dievas vadinamas „ištikimybės Dievu“. Dievas savo prigimtimi yra ištikimas ir jis yra ištikimas santykyje su žmonėmis. Ištikimybė taip pat yra savybė, kuri turėtų apibūdinti žmonių santykius.

Naujajame Testamente ištikimybė yra vertybė, kurios žmonės turėtų siekti bendraudami vieni su kitais. Ištikimybė taip pat minima kaip svarbi paties Dievo ir Kristaus savybė. Galiausiai tikintieji skatinami būti ištikimi savo tikėjimui net ir nelaimės akivaizdoje.

„Tikėjimas“ Senajame Testamente reiškia žmogaus patikimumą ir pastovumą. Tai savybė, būdinga paties Dievo prigimčiai ir apibūdinanti kaip jis elgiasi su žmonėmis. Tad ir žmonės turėtų siekti ištikimybės vienas kitam ir Dievui.

Nors žmonės ištikimybės dažnai stokoja, Dievui ji yra viena iš esminių savybių. Jis yra ištikimybės Dievas. Žmonės besąlygiškai gali pasitikėti Dievu. Dievo ištikimybė išlieka nepaisant jo tautos neištikimybės.

Senajame Testamente žmonės skatinami būti ištikimi tam, ką sako ir ką daro. Ištikimybė turi būti jų santykių su Dievu ir su kitais žmonėmis pagrindas.

Jėzaus įžengimo į dangų pasakojimas aiškiai rodo, kad po prisikėlimo Dievas išaukština Jėzų kaip Viešpatį ir Teisėją. Taigi šis pasakojimas sustiprina tikinčiųjų tikėjimą, jog Dievas pašlovino prisikėlusį Viešpatį.