Krikščionybė
Aba
Aba – aramėjiškas
Amen
Amen yra hebrajiškas žodis, reiškiantis „tikrai“ arba „užtikrintai“, ir kilęs iš veiksmažodžio amen, reiškiančio „turėti tikėjimą“ ir „būti patikimu“. Amen Biblijoje vartojamas kaip šaukinys: pasibaigus maldai
Angelai Naujajame Testamente
Kaip ir Senajame Testamente, taip Naujajame Testamente – angelų yra. Tačiau angelų vaidmuo pasikeičia.
Antikristas
Sąvoka „antikristas“ (graikiškai „antichristos“) Biblijoje atsiranda 1 Jono
Antroji Pauliaus misijų kelionė
Antroji Pauliaus misijų kelionė prasideda ir baigiasi Sirijos Antiochijos mieste. Per šią kelionę jis aplanko įvairius Mažosios Azijos ir Graikijos miestus. Apie šią antrąją misijų kelionę mums pasakoja Apaštalų darbų 15:36-18:22
Apokaliptinė literatūra: Apreiškimas Jonui
Apreiškimo Jonui knyga, skirta Romos imperijos Azijos provincijos krikščionims, parašyta šių dienų Turkijoje. Knygoje priešinamasi romėnų valdžiai, ypač Romos imperatoriaus kultui.
Apokaliptinė literatūra: Apreiškimas Jonui
Apreiškimo Jonui knyga, skirta Romos Azijos provincijos krikščionims, parašyta šių dienų Turkijoje. Knygoje priešinamasi Romos valdžiai, ypač Romos imperatoriaus kultui.
Apokaliptinė literatūra: Danieliaus knyga
Dalį Danieliaus knygos (Danieliaus 7-12
Apokaliptinė literatūra: dvi pasaulio tvarkos
Apokaliptinėje literatūroje viena kitai priešpastatomos dvi pasaulio tvarkos: dabartinio pasaulio tvarka ir būsimojo pasaulio tvarka.
Apokaliptinė literatūra: mitologija
Kova tarp gėrio ir blogio aprašoma vaizdiniais, kurie labai panašūs į mitologinius vaizdinius. Tai angelų ir demonų, keistų žvėrių bei monstrų, kova. Vis dėlto ši kova iš dalies vyksta žemėje, ir į jį taip pat įtraukta visa žmonija. Kuo labiau artėja pabaiga, kai gėris nugalės blogio pasaulio tvarką, tuo sunkesnė darosi padėtis. Į kovą paleidžiamos įvairiausios kosminės jėgos: jūra, žemė, dangus. Kiekvienas atlieka savo vaidmenį dramatiškame istorijos pabaigos žaidime.
Apokaliptinė literatūra: sapnai ir regėjimai
Apokaliptiniuose raštuose tam tikros žinios apreiškiamos per sapnus ar regėjimus. Tai ypatingos, slaptos žinios apie ateitį ir laikų pabaigą. Tačiau gali suteikti prasmę šiuolaikiniams įvykiams. Pavyzdžiui, apokaliptinė literatūra gali pateikti įžvalgų apie tai, kas iš tiesų vyksta istorijoje, trumpai tariant, apie gėrio ir blogio kovą, kuri jau artėja prie kulminacijos.
Arkangelai
Biblijoje arkangelai yra ypatinga ir svarbi angelų
Atleidimas
Atleidimas reiškia nusikaltimo arba nuodėmės
Atleidimas Naujajame Testamente
Naujajame Testamente atleidimas tiesiogiai susijęs su Jėzumi Kristumi
Atleidimas Senajame Testamente
Atleidimas Senajame Testamente dažniausiai taikomas Dievo ir žmogaus santykiams. Žmogus yra priklausomas nuo savo kūrėjo, tačiau jį nuo kūrėjo skiria nuodėmė
Belialas
Naujajame Testamente Belialas, arba Beliaras, yra įstatymų nepaisančio kunigaikščio, šėtono
Belzebulas
Belzebulas – dar vienas šėtono, piktųjų dvasių kunigaikščio, vardas.
Bendruomenė: evangelijos
Visose keturiose Evangelijose galima rasti įvairių krikščionių bendruomenių individualios tapatybės pėdsakų.
Biblinės vertybės
„Vertybėmis“ laikome idealus ar motyvus, kurių reikia siekti, remiantis mintimi, kad reikia padaryti gera, siekiant, kad žmonės kuo geriau gyventų (kartu).
Demonai Naujajame Testamente
Naujajame Testamente demonai laikomi šėtono pagalbininkais, sukeliančiais ligas ir nelaimes.
Dievas – Tėvas
Dievo, kaip Tėvo, įvaizdis yra svarbus daugelyje Biblijos vietų, tačiau naudojamas skirtingai. Dievas laikomas Tėvu:
Dievo avinėlis
Naujajame Testamente
Dievo Karalystė
Dievo Karalystė – graikiško žodžių junginio „basileia tu teou“ vertimas. Ši sąvoka reiškia Dievo galią arba suverenitetą dabartyje ir ateityje. Dievo Karalystė labai svarbi Jėzaus mokyme. Ši sąvoka turi gilias šaknis Senajame Testamente.
Dievo karalystė: Evangelijoje pagal Tomą
Panašiai kaip Evangelijoje pagal Luką, Karalystės laukimas randamas Εvangelijoje pagal Tomą
Dievo karalystė: Evangelijose
Evangelijose pagal Morkų
Dievo Sūnus Naujajame Testamente
Senajame Testamente „Dievo sūnumi
Dievo Šventumas
Biblijoje Dievas apibūdinamas kaip šventas. Tačiau yra ir kitų būtybių ir žmonių, objektų ir dalykų, kurie taip pat vadinami šventais. Tai leidžia suprasti, kad jie buvo atidėti Dievui.
Dovydo sūnus
Mūsų eros pradžioje tam tikra žydų tautos dalis ypač laukė Dovydo palikuonies, kad jis atkurtų buvusią Izraelio karalystę. Vardas „Dovydo sūnus“ siejasi su politiniu mesijo sampratos aspektu. Kai kurie šios srovės pasekėjai Jėzų
Eklezija – Bažnyčia
Naujojo Testamento
Eklezija: nesantaika
Ankstyvosios Bažnyčios bendruomenės nariai jautėsi glaudžiai vieni su kitais susiję: laikė vienas kitą vienos šeimos nariais ir vadino „broliu“ ar „seserimi“. Bet tuo pat metu būta ir ginčų, pavyzdžiui, dėl:
Eklezija: tapatybė
Nepaisant daugybės skirtumų, namų Bažnyčios kūrė krikščionių bendruomenės tapatybę. Pamažu jos ėmė vis labiau atsiskirti nuo žydų bendruomenės ir graikų-romėnų kultūros.
Emanuelis
Emanuelis – Izaijo 7:14
Eschatologija
Žodis „eschatologija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „eschatos“, reiškiančio „paskutinis“ arba „pabaiga“. Jis vartojamas aprašant laikų pabaigą. Eschatologija svarbi ne tik Naujajame Testamente, bet ir Senajame.
Eschatologija: judėjiškos šaknys
Naujojo Testamento eschatologija puikiai atitinka pirmojo amžiaus judaizmo laikų pabaigos lūkesčius.
Eschatologija: vėlesnė raida
Jėzui mirus, atrodė, kad naujasis pasaulis dar neatėjo taip, kaip žmonės tikėjosi. Todėl laikų pabaigos laukimui buvo suteiktas naujas turinys.
Eucharistija (Viešpaties vakarienė): įsteigimas
Komunija „įsteigiama“ tuomet, kai prieš pat mirtį Jėzus susiburia su savo mokiniais Jeruzalėje švęsti Paschos. Valgio metu jis laužo duoną ir dalijasi vynu.
Gailestingumas
Gailestingumas susijęs su vidiniu empatijos ar meilės jausmu, kuris išreiškiamas darbais. Gailestingumas gali būti priskiriamas ir Dievui, ir žmonėms.
Gailestingumas Naujajame Testamente
Naujasis Testamentas gailestingumo sampratą nušviečia visai naujoje šviesoje nei Senasis Testamentas. Dievo gailestingumas pirmiausia reiškia tai, kad Dievas žmones gelbsti per Jėzų Kristų
Gailestingumas Senajame Testamente
Senajame Testamente gailestingumas yra darbais pasireiškianti Dievo meilė žmonėms arba žmonių meilė vieni kitiems.
Gnosticizmas
Gnosticizmas – grupės krikščionių religinė srovė, atsiradusi II a. po Kr. Žodis „gnosticizmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „gnosis“, reiškiančio „žinias“, „įžvalgas“ ir „žinojimą“.
Išrinktasis
„Išrinktasis“ - tai sudėtinga teologinė sąvoka, vaidinanti svarbų vaidmenį tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose.
Išrinktasis Naujajame Testamente
Naujajame Testamente „buvimo pasirinktu“ samprata pasireiškia dviem skirtingais būdais:
Išrinktasis Senajame Testamente
Hebrajiškas žodis „išrinkti“ arba „išrinktasis“ („bahar“) kartais susijęs su žmonių daromais pasirinkimais, tačiau dažniausiai vartojamas kalbėti apie Dievo pasirinkimus.
Ištikimybė
Biblijoje Dievas vadinamas „ištikimybės Dievu“. Dievas savo prigimtimi yra ištikimas ir jis yra ištikimas santykyje su žmonėmis. Ištikimybė taip pat yra savybė, kuri turėtų apibūdinti žmonių santykius.
Ištikimybė Naujajame Testamente
Naujajame Testamente ištikimybė yra vertybė, kurios žmonės turėtų siekti bendraudami vieni su kitais. Ištikimybė taip pat minima kaip svarbi paties Dievo ir Kristaus savybė. Galiausiai tikintieji skatinami būti ištikimi savo tikėjimui net ir nelaimės akivaizdoje.
Ištikimybė Senajame Testamente
„Tikėjimas“ Senajame Testamente reiškia žmogaus patikimumą ir pastovumą. Tai savybė, būdinga paties Dievo prigimčiai ir apibūdinanti kaip jis elgiasi su žmonėmis. Tad ir žmonės turėtų siekti ištikimybės vienas kitam ir Dievui.
Ištikimybė Senajame Testamente: Dievo ištikimybė
Nors žmonės ištikimybės dažnai stokoja, Dievui ji yra viena iš esminių savybių. Jis yra ištikimybės Dievas. Žmonės besąlygiškai gali pasitikėti Dievu. Dievo ištikimybė išlieka nepaisant jo tautos neištikimybės.
Ištikimybė Senajame Testamente: žmonių ištikimybė
Senajame Testamente žmonės skatinami būti ištikimi tam, ką sako ir ką daro. Ištikimybė turi būti jų santykių su Dievu ir su kitais žmonėmis pagrindas.
Jėzaus įžengimas į dangų
Jėzaus įžengimo į dangų pasakojimas aiškiai rodo, kad po prisikėlimo Dievas išaukština Jėzų kaip Viešpatį ir Teisėją. Taigi šis pasakojimas sustiprina tikinčiųjų tikėjimą, jog Dievas pašlovino prisikėlusį Viešpatį.