Dievo Sūnus Naujajame Testamente

Senajame Testamente „Dievo sūnumi“ buvo vadinami tiek atskiri asmenys (karaliai ir teisieji), tiek žmonių grupė (Izraelio tauta). Tačiau krikščionių bendruomenei Dievo sūnus yra vienas – Jėzus, vienatinis Dievo Sūnus. Vis tik išlieka ir keletas panašumų su Senojo Testamento samprata: sūnystė pirmiausia siejasi su išrinkimu, o ne pagimdymu (kaip senovės mitologijoje).

Bene seniausią išlikusią nuorodą į Jėzų kaip Dievo Sūnų galima rasti Laiške romiečiams 1:3-4. Pagal šią tradiciją Jėzus yra Dievo Sūnus ne nuo pat pradžių, o tik nuo savo prisikėlimo momento. Kita tradicija, Laiške (galatams 4:4-5), teigia, kad Jėzus dar prieš prisikėlimą buvo Dievo Sūnus.

Bendrai Paulius nelabai dažnai vartoja terminą „Dievo Sūnus“; jis mieliau renkasi sąvoką „Kristus“ arba „Viešpats“.

Morkaus 9:2-8 ir Laiško romiečiams 1:3-4 siejasi tarpusavyje. Morkaus 9 skyrius jau pranašauja prisikėlimą: iš dangaus pasigirdęs balsas apreiškia Jėzų kaip Dievo mylimąjį Sūnų. Šis skyrius taip pat susijęs su Jėzaus krikštu (Morkaus 1:1-9) ir šimtininko išpažinimu, kad Jėzus yra Dievo Sūnus (Morkaus 15:39).

Visoje Morkaus Evangelijoje Jėzus yra Dievo Sūnus ne tik po prisikėlimo. Jis yra tikras Dievo Sūnus jau nuo pat pradžių, bet tai visiems paaiškėja tik Jėzui prisikėlus.

Tikėjimas Jėzumi, Dievo Sūnumi, labiausiai išvystytas Evangelijoje pagal Joną ir Jono laiškuose. Sūnus yra ne tik stipriai susijęs su Tėvu: jie yra viena. Tai reiškia, kad tas, kuris pažįsta Sūnų, taip pat pažįsta Tėvą.