Gailestingumas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas gailestingumo sampratą nušviečia visai naujoje šviesoje nei Senasis Testamentas. Dievo gailestingumas pirmiausia reiškia tai, kad Dievas žmones gelbsti per Jėzų Kristų.

Senajame Testamente Dievo gailestingumas savo tautai reiškiasi per Dievo ištikimybę Sandorai. Šis supratimas perimamas ir Naujojo Testamento autorių (žr. pvz. Luke 1:50 ir Romans 9). Remiantis kai kuriais tekstais, dabar bažnyčią sudaro Dievo išrinktieji, bet Dievo meilė žmonėms liko tokia pati (žiūrėti 1 Peter 1:3). Ši meilė pasireiškia ypatingu būdu  – tuo, kad Dievas atperka žmones per savo Sūnų Jėzų Kristų (žiūrėti Romans 11:30-32).

Biblijos ištraukose, kuriose pasakojama kaip Jėzus mato sergančius ar kenčiančius žmones kartais sakoma, kad „jo širdis buvo pripildyta gailesčio“ – jis jaučia užuojautą (žiūrėti pvz. Matthew 9:36 ir Matthew 14:14). Šis užuojautos jausmas skatina Jėzų atlikti gailestingumo darbus: jis suteikia išgydymą ar atleidimą (žiūrėti pavyzdžiui Matthew 20:34).

Kaip ir Senajame Testamente, taip ir Naujajame Testamente, gailestingumas turi žmogiškąjį aspektą: jis yra susijęs su rūpinimusi artimu. Žmonės turėtų būti gailestingi vienas kitam taip, kaip Dievas yra jiems gailestingas (Luke 6:36).