Ištikimybė Senajame Testamente

„Tikėjimas“ Senajame Testamente reiškia žmogaus patikimumą ir pastovumą. Tai savybė, būdinga paties Dievo prigimčiai ir apibūdinanti kaip jis elgiasi su žmonėmis. Tad ir žmonės turėtų siekti ištikimybės vienas kitam ir Dievui.

Hebrajų kalboje vartojama daug skirtingų sąvokų, dažnai verčiamų žodžiu „ištikimybė“. Dvi svarbiausios sąvokos yra kilusios iš veiksmažodžio, kuris reiškia „būti patikimu“.

Abu iš jo kilę daiktavardžiai – „emet“ ir „emunah“ – reiškia „tvirtumą“ arba „patikimumą“. Bet ilgainiui šie žodžiai įgavo kitas reikšmes: „emet“ taip pat gali reikšti „ištikimybę“ ir „tiesą“; o „emunah“ dar gali reikšti „ištikimybę“ ir „nuoširdumą“.

Be „emet“ ir „emunah“, hebrajų Biblijoje vartojamas trečias svarbus terminas – „hesed“, kuris reiškia „ištikimas“. Jis visų pirma vartojamas ištikimybei ir meilei, kurią Dievas parodo savo tautai sudarydamas su ja sandorą, nusakyti. Hebrajų Biblijoje „hesed“ dažnai eina kartu su žodžiais „emet“ arba „emunah“.

Senajame Testamente žodis „emet“ taikomas daiktams arba žmonėms, kurie yra tvirti ir patikimi. Pavyzdžiui, teisingas, patikimas žodis (Patarlių 12:19) arba patikima nuomonė, kuri „teisia teisingai“ (plg. Zacharijo 7:9).

Kalbant apie žmones, „emet“ reiškia tai, kas turėtų apibūdinti juos pačius ir jų veiksmus:

Jei „emet“ daugiausia apibūdina kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, tai „emuna“ nusako vidinę nuostatą ir iš jos kylančią elgseną. Tokią vidinę žmogaus nuostatą (elgiuosi taip, kaip galvoju) galima vadinti asmens vientisumu, patikimumu, nuoširdumu.

Iš tokios vidinės nuostatos kylantį elgesį galima apibūdinti kaip teisų ir sąžiningą. Toks elgesys būdingas teisiesiems: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ (Habakuko 2:4)