Jėzaus įžengimas į dangų

Jėzaus įžengimo į dangų pasakojimas aiškiai rodo, kad po prisikėlimo Dievas išaukština Jėzų kaip Viešpatį ir Teisėją. Taigi šis pasakojimas sustiprina tikinčiųjų tikėjimą, jog Dievas pašlovino prisikėlusį Viešpatį.

Biblijoje randame tik du Jėzaus įžengimą į dangų aprašančius tekstus: Evangelijos pagal Luką pabaigoje (Luko 24:50-53) ir Apaštalų darbų knygos pradžioje (Apaštalų darbų 1:1-11). Kitose Naujojo Testamento knygose Jėzaus įžengimas į dangų neaprašomas; tik paminima, kad Jėzus įžengė pas Tėvą (Jono 20:17), kad prikeltas Viešpats „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ (Romiečiams 8:34) ir kad jis sugrįš įvykdyti teisingumo gyviesiems ir mirusiesiems (1 Petro 4:5).

Šiuose tekstuose dangus nėra suprantamas kaip erdvė kažkur virš mūsų galvų. Čia naudojama vaizdinė kalba skirta tikėjimo prisikėlimu turiniui apibūdinti. Prisikėlimas reiškia, kad Jėzus, kaip prisikėlęs Viešpats, įžengė į visiškai naują tikrovę: į Dievo šlovę.

Lukas vienintelis pasakoja apie Jėzaus žengimą į dangų ir pristato šį įvykį kaip realų įvykį. Jis aprašo Jėzaus žengimą į dangų dviejose vietose, kiekvienu atveju dėdamas skirtingus akcentus.

Evangelijos pabaigoje Lukas pasakoja, kad Jėzus pakyla į dangų vėlai vakare arba prisikėlimo naktį (Luko 24:13). Apaštalų darbų knygos pradžioje Lukas rašo, kad iš pradžių Jėzus kurį laiką lieka su mokiniais, ir tik po keturiasdešimties dienų pakyla į dangų nuo Alyvų kalno. Pagal Apaštalų darbų 1:9, tai įvyksta dienos metu.

Abu Jėzaus įžengimo į dangų aprašymai turi skirtingas paskirtis:

Jėzaus įžengimas į dangų, kaip apibūdino Lukas, tikinčiojo tikėjimui suteikia labai aiškią kryptį: kad po prisikėlimo Jėzų Dievas pašlovina ir išaukština. Įžengimas į dangų rodo, kad Jėzus buvo Dievo išaukštintas kaip Viešpats ir Teisėjas. Tai reiškia, kad Dievas patvirtina, jog Jėzus yra pažadėtasis Mesijas.