Ištikimybė Senajame Testamente: žmonių ištikimybė

Senajame Testamente žmonės skatinami būti ištikimi tam, ką sako ir ką daro. Ištikimybė turi būti jų santykių su Dievu ir su kitais žmonėmis pagrindas.

Ypač Išminties literatūroje ir Pranašų raštuose žmonės raginami būti ištikimi ir patikimi:

Patikimi žodžiai sako tiesą. Todėl būti patikimam, šia prasme, reiškia sakyti tiesą. Tai ypač svarbu liudijant teisme (Patarlių 14:5), bet taip pat galioja ir kitose situacijose (Patarlių 12:19).

Žmonių elgesys taip pat turėtų būti patikimas. Jie turi veikti nuoširdžiai, sąžiningai ir teisingai, kad kiti galėtų jais pasitikėti.

Pavyzdžių rasti nesunku: Išėjimo 18:21 kalba apie būtinybę rasti pajėgių, Dievo bijančių, patikimų ir sąžiningų vyrų; o Patarlių 29:14 primena, kaip svarbu, „jei karalius sąžiningai teisia“.

Ištikimybė ir meilė Senajame Testamente yra taip glaudžiai susijusios, kad nusakomos vienu ir tuo pačiu žodžiu „hesed“, kuris apima abi reikšmes. Šį žodį taip pat galima versti kaip „mylinti ištikimybė“. Pavyzdžiui, žodis „hesed“ vartojamas apibūdinti Rūtos ištikimybę savo anytai Noomei (Rūtos 3:10).

Apie ištikimybę santuokoje kalba pranašai Ozėjas ir Jeremijas: ji jiems yra Dievo sandoros-ištikimybės simbolis. Svetimaujančios moters (Izraelio) neištikimybė priešpastatoma vyro (Viešpaties) ištikimybei:

„Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile („hesed“) ir gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybe („emuna“). Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats.“ (Ozėjo 2:21-22)

Galiausiai ištikimybė reiškia tvirtai laikytis Dievo. Tai reiškia, kad žmonės turėtų tarnauti Dievui ištikimai, nuoširdžiai ir visa širdimi (1 Samuelio 12:24) ir kad jie neturi garbinti jokių kitų dievų (Jozuės 24:14).

Žmonės, vadinami ištikimaisiais, nes buvo paklusnūs Dievui, yra Mozė (Skaičių 12:7), Samuelis (1 Samuelio 2:35) ir Hezekijas (2 Karaliai 18:6).