Pagrindinės žinios apie Bibliją
FOTO: knygų kioskas Atėnų oro uoste
Senasis Testamentas buvo parašytas hebrajų kalba. Beveik iki I amžiaus pr. Kr. raštininkai vartojo tuo metu ypatingai vertinamus senovės finikiečių rašmenis. Šie ženklai, panašūs į egiptiečių hieroglifus, sukurti pagal pirmąjį simbolio garsą.
Toli gražu ne visi religiniai raštai, egzistavę Biblijos atsiradimo metu, buvo įtraukti į „šventųjų knygų“ rinkinį. Sprendžiant, kuriuos jų įtraukti, buvo svarbūs įvairūs kriterijai: pavyzdžiui, Esteros knyga buvo labai ginčytina, mat joje beveik nekalbama apie Dievą. Į Naująjį Testamentą taip pat įtraukti tik raštai turėję glaudžiausią sąsają su „apaštalų karta“.
Biblija yra tūkstantmetės sakytinės tradicijos vaisius. Dar prieš atsirandant raštijai, ištisos kartos viena kitai žodžiu perduodavo svarbiausią patirtį, susijusią su Dievu ir pasauliu. Ilgainiui senieji šaltiniai įgijo nekintamą formą. Jie buvo kaupiami ir beveik nekeičiami. Formuojantis Izraeliui kaip tautai atsirado rašytinė tradicija. Rašytiniai šaltiniai iš pradžių nebuvo saugomi vienoje vietoje, ir nebuvo tikslo parengti išsamų veikalą. Biblinė „medžiaga“ buvo kaupiama įvairiose vietose.
ILIUSTRACIJA: Vilniaus arkikatedros įėjimą puošia keturių evangelistų skulptūros su jiems tradiciškai priskiriamais simboliais: žmogus (Matas), liūtas (Morkus), jautis (Lukas) ir erelis (Jonas)
FOTO: Jeruzalę puošianti malda Tėve mūsų skirtingomis kalbomis
Biblija padarė poveikį ne tik mūsų tikėjimui. Daugelis vaizdinių ir citatų į šnekamąją kalbą įėjo kaip vaizdingi posakiai:
Bibliją sudaro dvi didelės pagrindinės dalys, tradiciškai vadinamos Senuoju ir Naujuoju Testamentais.
