Šalys ir tautos
Amonitai buvo Amono karalystės, esančios į rytus nuo Izraelio, gyventojai, kurių sostinė buvo Rabat Amonas. Amonitai buvo giminingi izraelitams ir jų kalba nelabai skyrėsi nuo hebrajų kalbos
Graikų mitologijoje
Ašera – kanaaniečių deivė, plačiai garbinama didžiojoje senovės Artimųjų Rytų dalyje. Senajame Testamente hebrajišku žodžiu „ašerah“ taip pat dažnai buvo vadinamas medinis stabas, stulpas
Astartė – kanaaniečių deivė, plačiai garbinama didžiojoje senovės Artimųjų Rytų dalyje. Ji buvo svarbiausia Tyro ir Sidono miestų deivė. Su ja susipažino ir izraelitai.
Baalas yra vieno žinomiausių kanaaniečių dievų vardas. Jis buvo garbinamas didelėje senovės Artimųjų Rytų dalyje. Biblijoje nurodoma, kad jis buvo populiarus dievas ir tarp izraelitų.
Dagonas – svarbiausias filistinų dievas. Jis turėjo šventyklą Gazoje ir Ašdode (žr. Teisėjų 16:23). Manoma, kad šventykla Ašdode egzistavo iki II a. pr. Kr. (žr. 1 Makabiejų 10:83-84).
Pasak pranašo Jeremijo 7:18 ir 44:17-18, judėjų moterys kepė paplotėlius ir degino smilkalus
Graikų religijoje
Dioskūrai Graikų mitologijoje
Epikūras – graikų filosofas (342–270 m. pr. Kr.), įkūręs garsią filosofų mokyklą. Apaštalų darbų knygoje minimi žmonės, kurie buvo jo filosofijos sekėjai.
Žodis „faraonas“ reiškia „didelis namas“ arba „rūmai“. Nuo XV a. pr. Kr. šiuo žodžiu imtas vadinti ir Egipto valdovas.
Senovės Artimuosiuose Rytuose svarbų vaidmenį atliko kelios didžiosios jėgos: asirai, babiloniečiai ir persai. Visos šios tautos turėjo savo valdovą – karalių.
Kaip ir dauguma kitų senovės religijų
Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikų religija įvairiai keitėsi; vis labiau priklausė nuo kitų tautų įtakos.
Hermis – graikų dievas
Be Izraelio ir Judo karalių, Biblijoje minimi ir aplinkinių tautų karaliai. Dažnai minimas Egipto faraonas, tačiau filistinų, Moabo, Edomo, Amono ir Aramo karaliai taip pat vaidina svarbų vaidmenį.
Kemošas – nacionalinis moabitų dievas. Moabitai tikėjo, kad jis juos saugo ir padeda jiems mūšyje.
Senajame Testamente nuolat minimi „svetimtaučių dievų“, ne Izraelio Dievo, vardai. Daugiau informacijos žr.:
Levantas – vietovė Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje, tarp Anatolijos (dabartinės Turkijos) ir Egipto. Šią teritoriją sudaro dabartinės Izraelio, Sirijos, Jordanijos, Libano, Kipro ir dalies Pietų Turkijos šalys. Šis terminas ypač vartojamas archeologijoje ir istorijoje.
Dievas Mardukas buvo Babilono miesto globėjas. Jo vardas Biblijoje pasirodo tik vieną kartą.
Mesopotamijoje buvo garbinami įvairūs dievai, sudarę dievų tarybą
Mešos stela – atminimo akmuo, kuriame įrašus užrašė Moabo
Milkomas – amonitų dievas, veikiausiai vienas iš mirusiųjų karalystės dievų, turėjęs savo vietą mirusiųjų kulte (mirusiųjų pagerbimo ceremonijose).
Biblijoje aprašomi įvairūs Moabo ir Izraelio konfliktai. Moabitų užrašai taip pat mini karą tarp dviejų tautų.
Moabitai tai Moabo krašto gyventojų pavadinimas. Jų teritorija buvo tarp Arnono ir Zeredo upių, dabartinės Jordanijos vakaruose. Jie buvo artimai giminingi izraelitams. Jų kalba mažai skyrėsi nuo hebrajų kalbos, o jų genties dievo Kemošo samprata tam tikru atžvilgiu primena senovės izraelitų religiją.
Nors moabitai buvo artimai gimininga tauta, jie nuolat konfliktavo su izraelitais. Dėl šios priežasties Biblijoje jie turi prastą reputaciją. Taigi Genesis 19:30-38 mes skaitome apie tai, kad jų protėvį Moabą Lotas pradėjo su viena iš savo dukterų.
Izraelio kaimynai - moabitai, amonitai ir filistinai - tarnavo skirtingiems dievams. Senajame Testamente minimi šie vardai:
Nisrochas – 2 Karalių 19:37 minimo dievo vardas. Šiame tekste sakoma, jog jis yra asirų karaliaus Sanheribo dievas. Sanheribui nuėjus pagarbinti Nisrocho dievo šventykloje, jį nužudo jo paties sūnus.
Pietinė, Judo, karalystė – regiono, kurį maždaug 926 m. pr. Kr. valdė karalių Dovydo ir Saliamono palikuonys, pavadinimas. Jos sostinė buvo Jeruzalė. Tarp pietinės Judo karalystės ir šiaurinės Izraelio karalystės
Sandoros atliko svarbų vaidmenį senovės Artimųjų Rytų socialiniame ir politiniame gyvenime. Išsaugota daug tarptautinių sutarčių tekstų iš biblinių laikų. Šios sandoros ir sutartys yra iš šalių, supančių Senovės Izraelį, tad gali atskleisti biblinės sandoros
Šiaurinės, Izraelio, karalystės pavadinimą gavo regionas, apimantis dešimtį Izraelio šiaurėje įsikūrusių giminių. Šiaurės karalystė susidarė apie 926 m. pr. Kr., po Saliamono mirties. Tarp šiaurinės Izraelio karalystės ir Pietinės Judo karalystės
Stoikai vadovavosi Zenono iš Kitijo filosofinės mokyklos, įkurtos apie 300 m. pr. Kr. Atėnuose, idėjomis. Žodis „stoiškas“ kilęs iš graikiško kolonados pavadinimo („stoa“). Šios filosofijos pasekėjai minimi Apaštalų darbų knygoje.
Tamūzas Mesopotamijos religijoje
Žodis „žydas“ vartojamas įvairiai. Jis kilęs nuo Judo, vieno iš patriarcho Jokūbo sūnų, vardo. Šis žodis ženklina:
