Moabas ir Moabitai

Moabitai tai Moabo krašto gyventojų pavadinimas. Jų teritorija buvo tarp Arnono ir Zeredo upių, dabartinės Jordanijos vakaruose. Jie buvo artimai giminingi izraelitams. Jų kalba mažai skyrėsi nuo hebrajų kalbos, o jų genties dievo Kemošo samprata tam tikru atžvilgiu primena senovės izraelitų religiją.
Nors moabitai buvo artimai gimininga tauta, jie nuolat konfliktavo su izraelitais. Dėl šios priežasties Biblijoje jie turi prastą reputaciją. Taigi Genesis 19:30-38 mes skaitome apie tai, kad jų protėvį Moabą Lotas pradėjo su viena iš savo dukterų.

Pavadinimą „Moabas“ pirmiausia sutinkamas faraono Ramzės II laikų tekstuose Egipte. Kai apie 1200 m. pr. Kr. Jūros tautos visiškai sutrikdė trapią pusiausvyrą Vakarų Azijoje, moabitams atsirado galimybė išlaikyti jų gyvenamą teritoriją savo nuolatinėje kontrolėje ir įkurti karalystę.

Moabitai norėjo išplėsti savo teritoriją į šiaurę. Dėl to kilo konfliktas su izraelitais, kurie dalį srities į šiaurę nuo Arnono laikė savo palikimu. Stipri neapykanta tarp dviejų tautų matoma ir iš daugybės pranašysčių prieš Moabą, kurias sutinkame Senajame Testamente (Isaiah 15-16, 25:10-12, Jeremiah 48:1-47, Ezekiel 25:8-1, Amos 2:1-3 ir Zephaniah 2:8-1). Be to, matome tai ir iš draudimo priimti moabitus į Dievo bendruomenę (Deuteronomy 23:3 ir Nehemiah 13:1), net jei karalius Dovydas iš dalies yra kilęs iš moabitų (Ruth 4:22).    

732 m. pr. Kr. Asirijos karalius Tiglat Pileseras III Moabą pavertė vasaline valstybe. Žlugus Asirijos imperijai, Moabas tapo Babilono duoklininku. 582 m. pr. Kr. jį aneksavo Naujojo Babilono karalius Nebukadnecaras II. Moabitai ir toliau egzistavo kaip tauta Persijos laikotarpiu (žr. Ezra 9:1, Nehemiah 13:1 ir 13:23), tačiau ši teritorija tapo vis labiau arabiška. 106 m. po Kr. moabitų teritorija buvo įtraukta į Romos imperijos Arabijos provinciją. Tai buvo galutinė Moabo pabaiga.