Fariziejų ir rabinų literatūra

Fariziejų mokymas bei tradicijos yra aprašyti rabinų literatūroje, kuri atsirado 70 m., po Jeruzalės sunaikinimo. Šioje literatūroje svarbi vieta skiriama daugeliui žmonių, kurie taip pat ir kitur minimi kaip žymūs fariziejai (pavyzdžiui, Gamalielis, žr. Apaštalų darbų 5:33-39).

Yra daug neaiškumų dėl tikslios fariziejų tapatybės ir tikrosios jų įtakos. Istorikas Juozapas Flavijus ir Naujasis Testamentas apie fariziejus rašo gana sausai ir dalykiškai. Tačiau, remiantis tik šiais raštais, sunku pasakyti, kas jie tokie iš tikrųjų buvo. Tas pats pasakytina ir apie rabinų literatūrą. Tai svarbus informacijos šaltinis, tačiau taip pat atsirado tik tuo metu, kai fariziejų jau nebebuvo. Todėl sunku spręsti, kiek ši pateikta informacija yra patikima.

Rabinų literatūra perėmė fariziejų mintis, bet iš esmės nepasikeitė. Pokyčiai daugiausia susiję su dideliais pokyčiais žydų visuomenėje po karo su romėnais (66–70 m.). Per šį laikotarpį išnyko sadukiejai ir esenai ir liko dominuoti fariziejai. Kaip žinome iš rabinų literatūros, jie sukūrė naujas socialines ir religines struktūras bei suformavo judaizmą.