Skyrybos

Biblijos pasaulyje egzistavo skyrybų procesą reguliuojantys papročiai ir įstatymai. Vyras turėjo teisę atleisti žmoną, jeigu daugiau nenorėjo būti su ja susituokęs.

Santuoka iš esmės buvo laikoma sutartimi visam gyvenimui. Todėl Biblijoje yra tekstų, kuriuose sakoma, jog Dievas nekenčia skyrybų, kai vyras atleidžia žmoną, pavyzdžiui, Malachijo 2:16. Naujajame Testamente taip pat esama tekstų prieš skyrybas, pavyzdžiui, Pauliaus žodžiai 1 Korintiečiams 7:10-16.

Vyrui norint skirtis, rimtos priežasties nereikėjo; jis galėjo tiesiog atleisti žmoną. Žmona niekada negalėjo imtis iniciatyvos dėl skyrybų.

Tačiau atleisdamas žmoną vyras turėjo išduoti jai skyrybų raštą. Tokiu būdu ji negalėtų būti apkaltinta svetimavimu, jei panorėtų ištekėti iš naujo (žr. Pakartoto įstatymo 24:1-4). Išsiskyrę partneriai negalėjo susituokti antrą kartą.

Žmona sugrįždavo į savo tėvo namus, kol vėl ištekėdavo.

Senajame Testamente buvo viena išimtis dėl galimybės išsiskirti. Jei senovės Izraelyje vyras neteisingai apkaltindavo merginą, jog ištekėdama ji nebuvo mergelė, niekada negalėdavo su ja skirtis (Pakartoto įstatymo 22:13-19).

Pasak Pauliaus, skyrybos buvo leidžiamos tik tuo atveju, jei jų norėdavo netikintis partneris.