Sapnai

Senovės Izraelyje žmonės tikėjo, kad sapnai kyla iš Dievo. Dievas sapnus panaudoja, kad  žmonėms praneštų savo valią.

Biblijoje aptinkamos dvi sapnų rūšys:

Biblijoje Dievas pasitelkia sapnus, kad praneštų savo ketinimus ne tik pranašams (Numbers 12:6) ir karaliams (1 Samuel 28:6), tačiau taip pat ir paprastiems žmonėms (Job 33:15-16).

Ne visi sapnai Biblijoje laikomi svarbiais; kai kurie sapnai neturi prasmės (žiūrėti Ecclesiastes 5:6). Visi sapnai, patraukiantys žmones į artimesnį ryšį su Dievu, laikomi dieviškaisiais apreiškimais.

Netikri pranašai remiasi savo sapnais sakydami, kad juos jiems siuntė Dievas. Tačiau tikrieji pranašai šiuos sapnus vadina apgaulingais (Zechariah 10:2).

Naujajame Testamente sapnai laikomi Dievo bendravimo su žmogumi priemone. Tačiau, skirtingai nuo Senojo Testamento, sapno prasmė visada suteikiama iš karto, net kai sapnai turi simbolinį turinį. Sapno nešama žinia visad labiau akcentuojama nei pats sapnas. Sapno nešama žinia dažnai siejama su tuo, kad Dievas išgelbsti žmogų per Jėzų Kristų.

Evangelijose sapnus dažniausiai randame pasakojimuose, susijusiuose su Jėzaus gimimu. Pavyzdžiui, Juozapas sapne perspėjamas, kad turi bėgti į Egiptą. Apaštalų darbuose sapnai ir regėjimai yra ženklas, kad Dievas yra bažnyčioje per Šventąją Dvasią.

Biblijoje sapnai dažnai siejami su regėjimais (Joel 3:1). Dievas naudojasi tiek sapnais, tiek ir regėjimais, kad perduotų žmonėms perduotų savo žinią. Tačiau Biblijoje regėjimas ir sapnas atskiriami. Sapnas visada yra įsivaizduojamas įvykis miegant. Tuo tarpu regėjimui gauti nebūtina miegoti.