Judaizmas
„Aleliuja“ yra garbinimo žodis, visų pirma mums žinomas iš Psalmių
Dabartinėje vartosenoje žodis „angelas“ reiškia dangišką būtybę, kuri tarnauja Dievui ir vykdo jo valią. Biblijoje galima įžvelgti tam tikrą angelų įsivaizdavimo raidą; pastebima, jog žmonės ilgainiui priskyrė jiems vis daugiau asmenybės bruožų.
Apodiktiškai suformuluotose teisės normose tam tikri dalykai tiesiog draudžiami. Tiesioginis draudimas Senajame Testamente gali būti suformuluotas trimis būdais.
Atleidimas Senajame Testamente dažniausiai taikomas Dievo ir žmogaus santykiams. Žmogus yra priklausomas nuo savo kūrėjo, tačiau jį nuo kūrėjo skiria nuodėmė
Atlyginimo aukos už nuodėmes buvo skirtos atsiteisti už netyčines nuodėmes. Tai nebuvo savanoriška ar spontaniška auka.
Jei žmogus tyčia ar netyčia nusižengė Dievo įstatymams, jam už tai tekdavo atsiteisti aukojant permaldavimo auką už nuodėmes.
Aukos Senajame Testamente laikomos brangia dovana Dievui. Žmonės nešdavo aukas dėl įvairių priežasčių ir skirtingais būdais.
„Aukso veršiai“ Biblijoje – auksinės jaučio formos statulos
Aukuras buvo daromas iš akmenų arba medinės lentelės, ant kurių buvo atnašaujamos aukos
Sekant aprašymais, randamais Exodus
Bendravimo aukos buvo savanoriškos. Didelę dalį šios aukos metu paaukoto gyvulio mėsos suvartodavo kunigas ir tie, kurie ją aukojo.
Kai aukštasis kunigas
Deginamosios aukos buvo labiausiai paplitusios auka
deginamosios aukos
Demonų samprata religijose apskritai ir ypač Biblijoje yra labai sudėtinga. Šiais laikais „demonas“ reiškia blogio dvasią, tačiau šis terminas ilgai vystėsi
Senajame Testamente dažnai minimos demoniškos būtybės, tačiau tikroji jų tapatybė ir iš kur jos atsirado, lieka neaiški. Dažniausiai tai pavojingos, antgamtinės, po atokias vietoves klaidžiojančios būtybės.
Senovės Artimuosiuose Rytuose tikėjimas demonais
„Dešimtyje Dievo įsakymų“ minimos dešimt svarbiausių Dievo Sandoros
Dešimtyje Dievo įsakymų yra užrašyti pagrindiniai principai, kaip žmonės turėtų elgtis su Dievu ir vieni su kitais. Čia įsakymai pateikiami Kiekvienam įsakymui pateikiamas trumpas paaiškinimas.
Senovės Artimuosiuose Rytuose kiekviena šalis, kiekvienas miestas ir kiekviena kiltis turėjo savo dievus. Jie buvo skirstomi į aukštesnius dievus, žemesnius dievus ir dvasias.
„Elis“ hebrajiškai reiškia „dievas“. Tas pats žodis yra ir kanaaniečių dievo vardas. Senajame Testamente Elis yra vienas iš YHWH
Senajame Testamente karalius
„Dievų sūnūs“ Senajame Testamente nurodo į dangiškąsias būtybes.
Senovės pasaulyje buvo aukojamos įvairios atnašos: javų, vyno ir gyvulių. Senojo Testamento įstatymuose detaliausiai aprašomos gyvūnų aukos.
Hanuka (vert. iš hebrajų kalbos - „pašventinimas“ ar „atnaujinimas“) yra kasmetinė šventyklos pašventinimo šventė. Per ją minimas 164 m. prieš Kristų įvykęs Jeruzalės šventyklos atšventinimas. Taip pat šventė vadinama „šviesų švente“.
Nuo VI a. pr. Kr. ir vėliau Rūtos
Jachinas ir Boazas tai dviejų bronzinių stulpų pavadinimai Saliamono šventykloje
Kazuistiškai suformuluoti įstatymai pateikia bendrą situaciją, kuri prasideda žodeliu „kai“ (hebrajiškai „ki“). Paskui žodelio „jei“ (hebrajiškai „im“) pagalba, po kurio eina bausmė arba nuosprendis, paeiliui išdėstomi visi įvairūs konkretūs atvejai. Pavyzdžiui, Kunigų knygoje Kunigų 1:2 skaitome:
Kerubais (vienaskaita – kerubas) Senajame Testamente vadinamos dangiškosios būtybės su sparnais. Jie turi liūto kūną ir žmogaus galvą. Ezechielio knygoje jie apibūdinami kaip būtybės su keturiais sparnais ir keturiais skirtingais veidais.
Senajame Testamente kraujas yra susijęs su žmonių ir gyvūnų gyvybės galia. Todėl izraelitams draudžiama valgyti kraują arba mėsą, kurioje dar yra kraujo. Be to, kraujas, kaip tai, kas įkūnija gyvenimą, vaidina svarbų vaidmenį (apsivalymo) ritualuose.
Senovės Artimųjų Rytų dievų kulte buvo naudojami įvairūs atvaizdai.
Kunigus galima atpažinti pagal jų drabužius. Biblijoje pateikiama daug informacijos apie vyriausiojo kunigo drabužius
Dauguma kunigo pareigų susijusios su jo darbu/tarnyste šventovėje.
Nebuvo griežtai nustatytos kūno krypties besimeldžiant. Žmonės atsigręžia dangaus link, Dievo link. Daniel 6: 11 knygoje skaitome, jog Danielius meldėsi atsisukęs Jeruzalės kryptimi, tačiau šis atvejį galime laikyti išimtimi.
Nei Senajame Testamente nei Naujajame Testamente nerandame tikslaus nurodymo kokia turi būti besimeldžiančio žmogaus kūno poza. Žmonės meldžiasi pvz.:
Leviatanas – jūrų pabaisa, kurią Dievas sutriuškino pasaulio kūrimo pradžioje (Psalmės 74:14). Šis slibinas
Levitai patarnavo Susitikimo palapinėje
Aukojant liejamąją atnašą tiesiai ant aukojimo aukuro
Lilita žydų mitologijoje yra nakties demonė
Senovės Artimuosiuose Rytuose magija ir pranašavimas buvo itin svarbūs žmonių gyvenime. Žmonės įvairiais būdais bandė paveikti dievus ir taip šiek tiek kontroliuoti tai, kas jų gyvenime vyko. Tačiau Biblijoje magija ir pranašavimai griežtai draudžiami.
Kadangi maistas patenka į žmogaus organizmą, tad, pasak Biblijos, maistas yra svarbi tapimo nešvariu priežastis. Maisto įstatymuose nurodyta, kuris maistas yra nešvarus, todėl izraelitai jo valgyti negali.
Malda – tai ypatingas būdas kalbėtis su Dievu. Meldžiantis galima Dievą garbinti, jam dėkoti ar prašyti malonės, bet taip pat skųstis ar išpažinti savo nuodėmes.
Daugelį Senojo Testamento maldų galima rasti Psalmyne
Pagal biblinę tradicija kiekvieno naujo mėnesio pradžia turėtų būti švenčiama. Ši šventė vadinama Jaunaties švente arba Roš Chodeš, o tai reiškia „mėnesio pradžia“.
Šiame kontekste mitologija reiškia pasakojimus apie dievus
Namų stabai (hebrajiškai „terafim“) – šeimos dievybių statulos
Naujųjų metų šventė taip pat žinoma kaip „Roš Hašana“ (tai reiškia „metų pradžia“). Su šia diena susijusius nuostatus galima rasti Numbers 29:1-6.
