Velykos

„Viešpats prisikėlė.“ – „Jis tikrai prisikėlė.“ Taip sveikinasi ortodoksai, auštant Velykų rytui. Rytų Bažnyčiose Velyknaktį vyksta visų metų iškilmingiausios ir gražiausios pamaldos.

Per Velykas švenčiame Kristų – nuodėmės ir mirties nugalėtoją. Pirmieji krikščionys Prisikėlimą prisimindavo kiekvieną sekmadienį – tą savaitės dieną, kai moterys rado tuščią kapą. Bėgant amžiams, remiantis žydų Paschos tradicija, šią dieną imta švęsti kasmet. Velykų bei Paschos šventės nustatomos remiantis mėnulio, o ne saulės, kalendoriumi. Nikėjos susirinkime buvo sutarta, kad bus švenčiama pirmąjį pavasario sekmadienį po mėnulio pilnaties. Tai reiškia, kad Velykas švenčiame ne anksčiau kaip kovo 22 dieną ir ne vėliau kaip balandžio 25 dieną.

Šiais laikais daug įvairių Velykų papročių iš dalies yra susiję su bundančia pavasario gamta: spalvotai dažyti kiaušiniai, Velykų avinėliai iš tešlos ir šokoladiniai kiškiai. Tačiau anksčiau jie turėjo gilesnę simbolinę reikšmę, susijusią su Prisikėlimo švente: Velykų avinėlis primena Paschos avinėlį ir simbolizuoja Kristų. Evangelistui Jonui jis yra tikrasis Paschos avinėlis, sunaikinęs mirtį ir nuodėmę (Jn 1, 29). Kiaušinis yra senas pavasario ir gimstančios gyvybės simbolis. Ankstyvojoje krikščionybėje kiaušinis buvo kūrinijos įvaizdis, taip pat – Kristaus kapo simbolis: taip, kaip skyla kiaušinio kevalas, taip Jėzus savo Prisikėlimu įveikia mirties kalėjimą. Kiškis Bažnyčios tėvams simbolizavo pagonis, kurie, kaip olų barsukai 104 psalmėje, ieško slėptuvės tikėjimo oloje. (Kadangi olų barsukai nebuvo žinomi Europoje, senajame graikiškajame hebrajiško teksto vertime jie tapo „kiškiais“.) Kadangi per Velykas buvo krikštijami atsivertę pagonys, kiškis taip pat tapo tradicijos dalimi.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018