Kalėdos

Jokia kita šventė nėra tokia žinoma ir mėgiama, kaip Kalėdos. Kalėdų senelius ir papuoštas eglutes gruodžio 25-ąją galima matyti visame pasaulyje. Daugumai žmonių kalėdinis laikas yra ypatingas. Ypač mažiesiems tai smagi patirtis, pilna žvaigždžių, žibintų ir vaidinimų prie prakartėlės. Kūčių vakaras yra pagrindinė šeimos šventė. Tačiau Kalėdos nėra seniausia ir svarbiausia krikščionybės šventė. Pagal svarbą reikšmingiausios yra Velykos: ne Jėzaus gimimas, o prisikėlimas pirmiesiems krikščionims buvo svarbiausias metų įvykis.

Tikslios Jėzaus gimimo dienos nežinome, apie tai Evangelijose nėra jokios informacijos. Nuo IV amžiaus pradžios Viešpaties pasirodymas žemėje buvo švenčiamas sausio 6 – Epifanijos – dieną. Vėliau IV amžiuje Jėzaus gimimo šventės data buvo nustatyta gruodžio 25 dieną, ir ši tradicija išliko per šimtmečius. Bažnyčia perkėlė šventę į tą dieną, kurią Viduržemio jūros regione buvo minimas Saulės dievo Mitros gimimas ir taip aiškiai parodė, kad Kristus yra tikroji „pasaulio šviesa“. Su Kalėdomis yra susiję daugybė giesmių ir tradicinių papročių. 1223 metais Pranciškus iš Asyžiaus sukūrė pirmąją prakartėlę, kurioje buvo gyvas jautis ir asilas.

Puošti eglutę yra palyginti nesena tradicija. Ji atsirado apie 1500 metus Vokietijoje. Visose kultūrose visžalis medis yra dievų buveinė. Taip pat ir Biblijoje medžiai turi didelės reikšmės, pavyzdžiui, pažinimo medis arba gyvybės medis rojuje (Pr 2, 9–17). Išvarymu iš rojaus baigiasi gyvenimas Dievo artumoje (Pr 3, 1–24). Ant medinio kryžiaus žmonėms gyvenimas dovanojamas iš naujo. Todėl kryžius krikščioniškame mene dažnai vaizduojamas kaip žaliuojantis gyvybės medis, o tą pačią mintį simbolizuoja ir papuošta Kalėdų eglutė.