Didysis penktadienis

Penktadienį prieš Velykas krikščionys mini Jėzaus nukryžiavimą ir mirtį. Savaitė nuo Verbų sekmadienio iki šeštadienio prieš Velykas vadinama Didžiąja savaite. Ji yra Gavėnios laiko kulminacija.

Sunku įsivaizduoti, ar įmanomas didesnis kontrastas nei tarp Didžiojo penktadienio ir Verbų sekmadienio. Jėzų, įžengiantį į Jeruzalę, džiugiai pasitinka žmonės. Su Juo siejama viltis, kad Jis, Mesijas, išvaduos žydų tautą nuo nekenčiamų romėnų. Tačiau vietoj to Jo sekėjai turi išgyventi, kaip Dievo sūnus miršta žiauria ir apgailėtina nusikaltėlio mirtimi (Jn 19, 16–37). Tik po Jo Prisikėlimo mokiniai atpažino, kokia gili yra šios mirties ant kryžiaus prasmė: Jėzus Kristus kentėjo ne tik

nuo

pasaulio, kuris nenorėjo suprasti ir priimti nei Jo, nei Jo Žinios, ne tik

dėl

pasaulio, kuris Jį nukankino ir nužudė, bet ir – kaip tik –

už

pasaulį, į kurį buvo Dievo siųstas, kad jį atpirktų.

Evangelikams Didysis penktadienis nuo XIX amžiaus yra viena svarbiausių švenčių. Net ir šiais laikais kai kur įprasta tą dieną valgyti Paskutinę vakarienę, dėvint gedulo drabužius. Per pamaldas nutyla vargonai ir varpai. Šiai dienai būdingas pasninkas, susikaupimas ir tyla. Katalikai šią Jėzaus mirties dieną eina keturiolika Kryžiaus kelio stočių, kad sudabartintų Jo ėjimą į mirtį.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018