Svetimtaučiai ir ateiviai

Kiekvienoje senovės Artimųjų Rytų visuomenėje būta svetimtaučių. Jų skaičius išaugo ypač graikų-romėnų laikotarpiu (nuo IV a. pr. Kr.), nes žmonėms tapo lengviau keliauti. Didžiuosiuose Viduržemio jūros baseino miestuose buvo daugybė skirtingų tautinių grupių gyventojų.

Žmonių migracija

Žmonės migravo dėl įvairių priežasčių:

vykdavo kur nors įsikurti dėl ekonominių priežasčių; pavyzdžiui, pirkliai po įvairias šalis keliavo prekybos tikslais;
daugelis žmonių palikdavo savo šalį dėl sunkmečių; bado ar karo genami jie bėgo ieškoti laimės svetur.

Svetimtaučiai Senajame Testamente

Senajame Testamente randame įvairių įstatymų, susijusių su svetimtaučiais. Juose itin pabrėžiamas svetingumas, tačiau nurodomos ir ribos. Svetimtaučiams buvo draudžiama dalyvauti maldose šventykloje. O izraelitams neleidžiama su svetimtaučiais tuoktis.

Kai Biblijoje kalbama apie svetingumą, izraelitams dažnai primenama jų pačių praeitis. Gyvenimas Egipte, asirų trėmimai ir tremtis Babilonijoje turėjo aiškią įtaką mąstymui apie svetimtaučius ir ateivius. Pavyzdžiui, Išėjimo 22:20 sakoma:

„Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.“

Svetimtaučių vardai

Skirtingas svetimtaučių ar ateivių grupes hebrajai vadino skirtingais vardais. Ne visi jie buvo tokie pat: vieni buvo artimi Izraelio tautos žmonėms – neatsiejama jų visuomenės bei religinės bendruomenės dalis, o kiti šiai bendruomenei nepriklausė.

Naujojo Testamento graikų kalboje taip pat vartojamos skirtingos sąvokos svetimtaučiams apibūdinti, pabrėžiant tam tikrus aspektus.

Svetimtautė Rūta

Viena žinomiausių Biblijos svetimtaučių yra Rūta. Palikusi Moabą ji kartu su savo anyta atkeliauja į Judo kraštą – tampa svetimtaute žydų žemėje.

Susijusios Rašto vietos

Rūtos 1 Ezros 9.1 - Ezros 9.2 Danieliaus 3.1 - Danieliaus 3.12 Morkaus 7.24 - Morkaus 7.30 Apaštalų darbai 8.26 - Apaštalų darbai 8.40 Kunigų 19.34 Išėjimo 12.43 - Išėjimo 12.50