Kvietimas sekti paskui Jį

Savo veiklos metu Jėzus kaskart pašaukdavo žmones sekti paskui Jį. Pasakymas „sekti“ yra kilęs iš labai konkrečios mokymosi ir gyvenimo bendruomenės, jungusios žydų rabiną su jo mokiniais. Studijų metais mokiniai gyveno pas savo mokytoją, paskui kurį jie pagarbiu atstumu sekdavo visur, kur jis viešai pasirodydavo. Tačiau Jėzus neturėjo nuolatinių namų, taigi Jo mokiniams teko išgyventi benamio dalią ir nesaugumo jausmą (Mt 8, 19–20). Jie gyveno su Juo, neturėdami jokių materialinių lūkesčių, visiškai pasitikėdami Dievo apvaizda. Atsiliepti į kvietimą sekti paskui Jį – mokiniams reiškė išsilaisvinti iš visų pasaulio saugiklių ir žmogiškų ryšių ir nepaisyti privalomos tradicijos reikalavimų: vyras, norintis atsisveikinti su savo šeima, iš Jėzaus susilaukia tokio atsakymo: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62). Norinčiajam palaidoti savo tėvą sakoma: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Lk 9, 60). O žvejai, išgirdę paprastą kvietimą „Eikite paskui mane!“, palieka viską, net savo tėvą valtyje, ir visą savo gyvenimą paveda tarnystei Jėzui (Mk 1, 16–20).