Gyvenimas, darbas ir karas

Alyvuogių aliejus – vienas svarbiausių žemės ūkio produktų Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūros regione. Kai kurie požymiai liudija, kad alyvuogių aliejus gaminamas nuo 3000 m. pr. Kr.

Antsnukis buvo gaminamas iš laisvai surištų virvės ar odinių dirželių ir dedamas gyvūnui ant snukio, kad dirbdamas jis nekąstų ir neėstų.

Apgulties bokštas arba šturmavimo bokštas – aukštas medinis bokštas, kurį užpuolikai naudojo miesto apgulties metu. Iš šių bokštų buvo galima paleisti strėles, akmenis ir kitus sviedinius, kurie skriedavo virš miesto sienos.

Apgulties rampa – estakada, kurią užpuolikai supildavo iš žemių iki pat apgulto miesto gynybinės sienos. Norėdami pralaužti sieną apgulties rampa jie galėdavo lengvai privežti taranus bei kitus šturmo įrenginius. Apgulties rampos atsirado dėl to, kad miestai paprastai buvo statomi aukštesnėse vietose, ir užpuolikai sunkiai pasiekdavo gynybinę sieną.

Apgulties siena – tai aplink užpuolikų apsuptą miestą pastatyta tvora ar siena. Šitaip priešas neleisdavo miesto gyventojams pabėgti ar įvežti maisto bei vandens. Be to, prie apgulties sienos užpuolikai galėdavo saugiai įkurti savo karines stovyklas.

Arfa priklauso styginių instrumentų šeimai. Biblijoje šis instrumentas minima beveik visada kartu su lyra, pavyzdžiui, 2 Samuelio 6:5. Hebrajiškas žodis arfai nusakyti yra „nevel“.

Audinys buvo gaminamas iš palaidų siūlų naudojant audimo stakles. Jų buvo įvairių rūšių – tiek horizontaliųjų, tiek vertikaliųjų. Vertikaliųjų staklių pranašumas buvo tas, kad jos užėmė mažiau patalpos ploto ir jas buvo galima patogiai įtaisyti prie sienos.

Sutemus piemuo sugindavo savo kaimenę į avidę. Čia avys ir ožkos buvo saugios, joms negrėsė laukinių gyvūnų, šalčio ir plėšikų pavojus.

Avino ragas buvo vienas seniausių muzikos instrumentų Izraelyje. Šis instrumentas buvo gaminamas iš avino rago ir buvo naudojamas karo metu bei svarbiomis religinėmis progomis.

Bisusas – ploną audinį žyminti sąvoka. Tai aukščiausios kokybės linas. Kuo plonesnis audinys, tuo brangesnis galutinis produktas.

Bronza – stiprus ir kietas metalas, gaminamas maišant du santykinai minkštus metalus: varį ir alavą, arba vietoj alavo – kokį nors kitą metalą, pavyzdžiui, šviną.

Būgnas – mušamasis instrumentas, šventykloje ir jos prieigose naudotas retai, bet gana dažnai mušamas procesijose ir šventėse. Hebrajiškas žodis būgnui pavadinti yra „top“.

Cimbolai – sutrenkiamasis ir mušamasis muzikos instrumentas. Iš visų šventykloje naudojamų mušamųjų instrumentų cimbolais buvo skambinama daugiausia.

Vilna ir linas buvo dažniausiai naudojamos medžiagos audinių gamybai. Natūrali linų, iš kurių buvo gaminamas lininis audinys, spalva buvo pilkšvai balta. Patalynė dažniausiai buvo ne dažoma, o balinama, kad baltumas būtų kuo ryškesnis.

2 Kings 20:20 ir 2  Chronicles 32:30 minimas tunelis, kuris buvo pastatytas karaliaus Ezekijo tam, kad tuneliu vanduo būtų tiekiamas į miestą. Veikiausiai šio tunelio statymas buvo paskatintas Asirijos karalius Šalmanesero grasinimo apgulti Jeruzalę.

Biblijoje pasitaiko įvairių pučiamųjų muzikos instrumentų. Jie daugiausia buvo naudojami žmones įspėti arba sukviesti, bet jais taip pat buvo grojama šventykloje.

Geneklis buvo naudojamas medžiams ar vynmedžiams genėti. Tai į pjautuvą panašus įrankis: lenktas metalinis peilis, pritvirtintas prie ilgo medinio koto.

Senovėje ginklai buvo gaminami iš medžio, nendrių ar odos. Antgaliai ir ašmenys buvo gaminami iš kietesnių medžiagų: titnago, akmens, kaulo ar bronzos. Nuo 1200 m. pr. Kr. ginklai taip pat buvo gaminami ir iš geležies.

Kiekvienuose namuose kas rytą būdavo naudojami girnų akmenys, kuriais buvo malami miltai. Moteriai prireikdavo maždaug trijų valandų, kad sumaltų pakankamai miltų tos dienos duonos kepimui.

Gyvulininkystė buvo svarbi Izraelyje, ypač tuose regionuose, kurie buvo mažiau tinkami žemdirbystei. Dauguma ūkininkų turėjo mišraus tipo ūkius, tad laikė ir keletą gyvūnų rūšių.

Ietis – ilgakotis duriamasis ginklas, paprastai 5-6 pėdų ilgio, sudaryta iš medinio ilgo koto su metaliniu antgaliu (ietigaliu). Priešingas ietigaliui galas neretai turėjo metalinį apkaustą, skirtą tvirčiau įremti ietį į žemę.

Biblijos laikais svarbiausios grūdinės kultūros Izraelyje buvo kviečiai ir miežiai. O pavasaris ir ankstyva vasara buvo javapjūtės metas. Miežiai pirmieji subręsdavo jau balandį, o kviečiai – po kelių savaičių, birželį.

Javų pėdas – javų ryšulys. Nuėmus derlių javų pėdai buvo surišami ir sustatomi lauke. Taip grūdai nesušlapdavo ir nukritę ant žemės nesupūdavo.

Jungas – medinė sija, dedama ant vieno ar dviejų kinkomų galvijų sprando ir pečių, pavyzdžiui, jaučių, arklių ar asilų.

Be kitų ginklų, kiekvienas karys senovėje turėjo kalaviją. Šis ginklas ankstyvaisiais laikais buvo gaminamas iš bronzos, vėliau – iš geležies.

Vėliava arba metalinė plokštė, pritvirtinta ant ilgo stulpo buvo naudojama kaip karinis ženklas, kuris buvo skirtas identifikuoti atskirą kareivių grupę.

Senajame Testamente kartais kalbama apie izraelitų kariuomenę. Naujajame Testamente minimi tik Romos imperijos kareiviai ir kariuomenės daliniai.

Kelių išsidėstymas dažnai priklausydavo nuo kalnuoto kraštovaizdžio. Lengviausia buvo kelią nueiti per lygumas ar slėnį. Kalnai būdavo įveikiami naudojant kalnų perėjas, o upės – jas perbrendant tose vietose, kur vandens lygis nebuvo per aukštas.

Senovės Izraelyje į kelionę leistasi dėl įvairių priežasčių. Paprastai žmonės keliaudavo pėsčiomis, kartais asilais ar kitais gyvūnais, o kroviniams gabenti būdavo naudojami krepšiai.

Kovos kirvis – artimos kovos ginklas, kuriuo naudojosi pėstininkai. Jį sudarė medinė maždaug 30 colių ilgio rankena ir viena ar dvi pusapvalės mentės, pritvirtintos prie rankenos galo.

Kovos vežimas – atvira transporto priemonė su dviem ratais bei platforma, ant kurios galėjo stovėti trys kariai. Vienas vadeliodavo vežimą, kitas turėjo lanką ir strėlių arba ietį, kuriais galėjo pulti priešą, o trečiasis šiuodu pridengdavo skydu.

Kūlimo metu grūdai buvo atskiriami nuo šiaudų. Paprastai pėdus kuldavo kuliamuoju velenu arba mindavo gyvuliais. Kūlimo darbai vyko klojime ant aslos.

Lankai ir strėlės senovėje buvo plačiai naudojamas ginklas. Jis lengvas, todėl patogu nešiotis. Dar vienas privalumas: juo galėjai pataikyti į priešą iš toli.

Liutnia priklauso styginių instrumentų šeimai. Aramėjiškas žodis liutniai nusakyti yra „shalishim“. Liutnia minima tik Danieliaus 3:10-17, į lietuvių kalbą verčiama kaip citra.

Bibliniais laikais dauguma žmonių miegodavo ne lovoje, o ant miegamojo kilimėlio. Tai buvo kilimėlis iš cukranendrių, vilnos ar gyvūnų odos, kuris kiekvieną vakarą buvo išridenamas ant žemės. Kartais miegojimo kilimėlis būdavo padėtas ant akmeninės lentynos prie sienos. Ryte kilimėlis vėl buvo susukamas. Tai paaiškina, kodėl Mark 2:11 ir Luke 5:24 Jėzus sako: „sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“.

Per apgultį priešas apsupdavo miestą. Niekas negalėdavo įeiti nei išeiti, taip pat buvo neįmanoma įsinešti maisto ar vandens. Užpuolikų tikslas – priversti miesto žmones pasiduoti.

Jau bronzos amžiuje, iki Karalių laikų, daugelis Kanaano miestų buvo sutvirtinti gynybinėmis sienomis ir vartais. Daugelis šių miestų išliko ir geležies amžiuje, Izraelio ir Judo karalysčių laikais.