1[Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji,
kokia tu graži!
Tavo akys kaip balandžių, slepiamos šydo!
Tavo garbanos plasta kaip kaimenė ožkų,
besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.
2Tavo dantys kaip kaimenė nukirptų avių,
lipančių iš maudyklos.
Kiekviena jų turi po dvynę,
nė vienos nėra vienišos.
3Tavo lūpos tarsi raudonas kaspinas,
o tavo burna graži.
Tavo skruostai kaip dvi granato pusės,
slepiamos šydo.
4Tavo kaklas tarsi Dovydo bokštas,
pastatytas ginklams laikyti.
Tūkstančiai skydų kabo jame;
visi jie – galiūnų.
5Dvi tavo krūtys tarsi du stirniukai,
gazelės dvyniai,
besiganantys tarp lelijų.
6Kol diena atvėsus ir pabėgę šešėliai,
aš eisiu prie miros kalno,
prie smilkalų kalvos.
7Visa tu graži, mano meile,
nėra tavyje dėmės.
8Ateik iš Libano, mano sužadėtine,
ateik iš Libano.
Nusileisk nuo Amanos viršūnės,
nuo Senyro ir Hermono viršūnių,
iš liūtų urvų,
iš leopardų kalnų.
9Tu sužavėjai mano širdį,
seserie sužadėtine!
Sužavėjai mano širdį
vienu savo akių žvilgsniu,
vienu savo karolių brangakmeniu.
10Kokia graži tavo meilė,
seserie sužadėtine!
Tavo meilė saldesnė už vyną,
o tepalai kvapesni už visus kvepalus!
11Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi,
medus ir pienas po tavo liežuviu,
o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu.
12Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas.
Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis.
13Tu – malonumų sodas, kuris želdina
granatmedžius ir geriausius vaisius,
henos gėles ir nardo žiedus,
14nardą ir kroką,
kvapiąją nendrę ir cinamoną
su visais kvapiais medžiais,
mirą ir alaviją
su visais rinktiniais kvepalais.
15Tu – sodo šaltinis,
gyvojo vandens versmė
iš Libano tekančios srovės!
16[Ji:] Pabusk, šiaurės vėjau!
Ateik, pietų vėjau!
Padvelk į mano sodą,
tepasklinda plačiai jo kvapai!
Teateina mylimasis į savo sodą,
tevalgo jo geriausių vaisių.