1Choro vadovui. Dovydo psalmė.
2Kantriai laukiau VIEŠPATIES;
jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
3Ištraukė mane iš klampios duobės, iš mirtinos pelkės,
pastatė mano kojas ant uolos
ir sutvirtino mano žingsnius.
4Man į lūpas įdėjo naują giesmę,
šlovės mūsų Dievui giesmę.
Daugelis tai matys,
pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU.
5Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ;
jis nesikreipia į pagonių stabus
ar netikrų dievų garbintojus.
6VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu daug mums padarei!
Nuostabūs tavo darbai ir užmojai!
Panašaus į tave nėra!
Niekada nepajėgčiau jų visų apsakyti, nes jų tiek daug.
7Tu davei man suprasti,
kad netrokšti kruvinos aukos ir javų atnašų,
neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę.
8Tada tariau: „Štai ateinu!
Raštų ritinyje man viskas nurodyta;
9mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve,
tavo Įstatymą turiu širdyje!“
10Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį,
netramdžiau savo lūpų;
tu, VIEŠPATIE, tai turi žinoti.
11Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau,
kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą.
Apie tavo meilę ir tiesą
didžiojoje sueigoje nenutylėjau.
12VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo;
tavo meilė ir tavo tiesa visada mane tesaugo!
13Mane supa nesuskaičiuojami vargai,
apniko nuodėmės, nebematau;
jų daugiau negu plaukų man ant galvos, ir aš netekau drąsos.
14VIEŠPATIE, teikis mane gelbėti!
VIEŠPATIE, skubėk man padėti!
15Tebūna nugalėti ir apstulbinti visi,
kurie tyko man gyvastį atimti.
Tepasitraukia ir tebūna sugėdinti,
kurie džiaugiasi mano nelaime.
16Tebūna savo pralaimėjimo išgąsdinti,
kurie sako: „Še tau! Še tau!“
17Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,
kurie tavęs ieško,
ir tavo išganymą branginantys nuolat tekartoja:
„Koks didis VIEŠPATS!“
18Esu vargšas ir beturtis,
tačiau Viešpats manęs nepamiršo.
Tu mano pagalba ir išgelbėjimas;
nedelsk, mano Dieve!