Luko 24

₁Pirmąją savaitės dieną, rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. ₂Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, ₃o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. ₄Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. ₅Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? ₆Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ₇‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“ ₈Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. ₉Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. ₁₀Tai buvo Marija Magdalena, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. ₁₁Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

₁₂Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

₁₃Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. ₁₄Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. ₁₅Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. ₁₆Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. ₁₇O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

₁₈Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ ₁₉Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. ₂₀Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. ₂₁O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. ₂₂Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ₂₃ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. ₂₄Kai kurie mūsiškiai buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

₂₅Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ₂₆Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ ₂₇Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

₂₈Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. ₂₉Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. ₃₀Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. ₃₁Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. ₃₂O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

₃₃Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, ₃₄kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. ₃₅O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

₃₆Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ ₃₇Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. ₃₈O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? ₃₉Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. ₄₀Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. ₄₁Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ ₄₂Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. ₄₃Jis paėmė ir valgė jų akyse.

₄₄Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ ₄₅Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ₄₆ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ₄₇ir pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. ₄₈Jūs esate šių dalykų liudytojai. ₄₉Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“.

₅₀Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir iškėlęs rankas palaimino juos. ₅₁Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. ₅₂Jie pagarbino jį, paskui didelio džiaugsmo kupini sugrįžo į Jeruzalę. ₅₃Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą.