Malda, prašant pasigailėti
1Atmink, VIEŠPATIE, kas mums atsitiko,
pažvelk ir pamatyk mūsų gėdą!
2Mūsų paveldas buvo perduotas svetimiems,
mūsų namai – ateiviams.
3Mes tapome našlaičiais, esame betėviai,
mūsų motinos tarsi našlės.
4Vandenį, kurį geriame, turime pirkti,
už savo malkas turime mokėti.
5Ant mūsų sprando – varovų jungas;
jis vargina, neduoda mums pailsėti.
6Mes tiesiame ranką Egiptui ir Asirijai,
kad gautume pavalgyti duonos.
7Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra,
bet mes turime nešti jų kaltes.
8Vergai mus valdo,
nėra kam išvaduoti mus iš jų rankų.
9Duonos parsinešame, užsitraukdami pavojų gyvybei
nuo dykumos kalavijo.
10Mūsų oda įdegusi kaip krosnis
nuo deginančio bado karščio.
11Sione jie išprievartauja moteris,
Judo miestuose – mergaites.
12Didžiūnai pakariami jų rankomis,
nėra pagarbos seniūnams.
13Jaunuoliai priversti sukti girnas,
berniukai kniumba po malkų našta.
14Seniūnai pasitraukė iš miesto vartų,
jaunuoliai – nuo savo muzikos.
15Dingo mūsų širdies džiaugsmas,
gedulu virto mūsų šokiai.
16Vainikas nukrito mums nuo galvos;
vargas mums, nes mes nusidėjome!
17Mūsų širdys dėl to serga,
mūsų akys nuo šių dalykų aptemo,
18Siono kalnas guli nuniokotas,
šakalai ant jo bastosi.
19O tu, VIEŠPATIE, viešpatauji amžinai,
tavo sostas tveria per visas kartas.
20Kodėl mus visiškai užmiršai?
Kodėl mus palikai taip ilgai?
21Susigrąžink mus, VIEŠPATIE,
kad galėtume sugrįžti!
Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau!
22Nebent tu būtumei mus visiškai atmetęs,
ant mūsų įpykęs be saiko?!