Joelio 1

₂Išklausykite tai, seniūnai,

išgirskite, visi krašto gyventojai!

Argi įvyko kas panašaus jūsų dienomis

arba jūsų protėvių dienomis?

₃Pasakokite apie tai savo vaikams,

jūsų vaikai tepasakoja savo vaikams,

o jų vaikai – tolesnei kartai.

₄Kas liko nuo skėrių vikšrų,

suėdė skraidantys skėriai.

Kas liko nuo skraidančių skėrių,

suėdė šokinėjantys skėriai.

Kas liko nuo šokinėjančių skėrių,

suėdė skėriai rijikai.

₅Pabuskite, girtuokliai, ir verkite;

aimanuokite, visi vyno gėrėjai,

dėl saldaus vyno;

jis atitrauktas jums nuo burnos.

₆Prieš mano kraštą pakilo tauta,

galinga ir nesuskaičiuojama.

Jos dantys – liūto,

o iltys – liūtės.

₇Ji nuniokojo mano vynmedžius

ir pakenkė mano figmedžiams;

ji nulupo jų žievę ir numetė žemėn,

palikdama jų šakas baltas.

₈Raudok tarsi mergelė, vilkinti ašutine,

dėl savo jaunystės vyro!

₉Javų atnašos ir liejamosios aukos

dingo iš VIEŠPATIES Namų.

Kunigai, VIEŠPATIES tarnai,

gedi.

₁₀Laukai nuniokoti, žemė gedi,

nes javai sunaikinti,

naujo vyno nėra,

aliejus išseko.

₁₁Baisėkitės, artojai,

aimanuokite, vynuogininkai,

dėl kviečių ir miežių,

nes laukų derlius žuvo.

₁₂Vynmedis vysta,

figmedis svyra.

Granatmedis, palmė ir obelis,

visi laukų medžiai nuvytę.

Ir žmonių džiaugsmas dingsta.

₁₃Vilkitės ašutinę ir raudokite, kunigai,

aimanuokite, aukuro tarnai!

Ateikite, išbūkite naktį su ašutine,

mano Dievo tarnai,

nes jūsų Dievo Namams trūksta javų atnašų

ir liejamųjų aukų.

₁₄Paskelbkite pasninką,

sušaukite į iškilmę bendriją.

Surinkite seniūnus

ir visus krašto gyventojus

į VIEŠPATIES, jūsų Dievo, Namus

ir maldaukite VIEŠPATĮ.

₁₅Ak, ta diena!

VIEŠPATIES diena jau arti,

ji ateina kaip sunaikinimas iš Visagalio.

₁₆Argi ne mūsų pačių akyse

atimamas maistas,

o iš mūsų Dievo Namų –

džiaugsmas ir linksmybė?

₁₇Sėklos sudžiūva po grumstais,

sandėliai ištuštinti,

svirnai nugriauti,

nes nebėra grūdų.

₁₈Kaip kenčia gyvuliai!

Galvijų bandos klajoja suglumusios,

nes nėra ganyklos;

net avių kaimenės apstulbintos.

₁₉VIEŠPATIE, tavęs šaukiuosi,

nes ugnis surijo tyrlaukių ganyklas

ir liepsnos sudegino visus laukų medžius.

₂₀Net laukiniai žvėrys žvelgia į tave,

nes išdžiūvo upės,

ir ugnis surijo tyrlaukių ganyklas.