Elifazo priekaištai
1Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:
2„Jeigu išdrįstų kas tarti tau žodį,
ar nebūsi užgautas?
Bet kas galėtų dabar tylėti?
3Štai tu mokei daugelį,
stiprinai jų silpnas rankas,
4tavo žodžiai drąsino svyruojančius,
tu sutvirtinai drebančius kelius.
5Bet kai dabar tai nutinka tau,
tu netenki kantrybės;
kai tave patį tai paliečia,
tu būni priblokštas!
6Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas,
o tavo tobulas elgesys – tavo viltis?
7Prisimink, ar kas kada būdamas nekaltas pražuvo?
Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti?
8Kalbu iš patirties:
kas pikta aria ir bėdą sėja,
tas tai ir pjauna.
9Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva,
nuo jo įniršio gūsio sunyksta.
10Nutyla liūto riaumojimas,
žvėrių karaliaus staugimas,
ir ištrupa liūtų jauniklių dantys.
11Stiprus liūtas nugaišta, nes trūksta grobio,
o jo jaunikliai išsiblaško.
12Mane slapčiomis pasiekė žodis,
mano ausis pagavo tylų šnabždesį.
13Nuo minčių, kilusių iš nakties regėjimų,
kai gilus miegas apima mirtinguosius,
14mane pagavo baimė ir šiurpulys,
drebėjo visi mano kaulai.
15Tuomet vėjas pūstelėjo į mane,
ir man ant kūno pasišiaušė plaukai.
16Jis stabtelėjo,
bet aš jo neatpažinau.
Tik pavidalas buvo prieš mano akis,
ir įsiviešpatavo tyla.
Tuomet išgirdau balsą:
17‘Argi gali žmogus
būti teisesnis už Dievą?
Argi gali mirtingasis
būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?
18Štai jis net savo tarnais nepasitiki
ir angelus kaltina klaida!
19Tad ką sakyti apie gyvenančius molio namuose,
kurių pamatai – dulkės?
Jie sutraiškomi lengviau negu kandys,
20nuo ryto iki vakaro jie trinami į dulkes.
Nepastebėti jie žūva amžinai.
21Kai jų palapinės virvelė išplėšiama iš jų,
argi jie nemiršta nepažinę išminties?’