Septynių brolių kankinystė
1Atsitiko taip, kad ir septyni broliai bei jų motina buvo suimti. Karalius, plakdamas rimbais ir diržais, mėgino priversti juos valgyti Įstatymo draudžiamą kiaulieną. 2Vienas brolių, kalbėdamas visų vardu, tarė: „Ką tu mėgini iš mūsų išgauti? Mes pasirengę verčiau mirti negu nusikalsti savo protėvių įstatymams“.
3Įtūžęs karalius įsakė įkaitinti keptuves ir katilus. 4Juos tuojau pat įkaitinus, jis įsakė, kitiems broliams ir motinai matant, išpjauti už visus kalbėjusiam liežuvį, nulupti jam nuo galvos odą ir nukirsti rankas bei kojas. 5Kai jis buvo visiškai bejėgis, karalius įsakė nunešti jį dar kvėpuojantį ir kepti keptuvėje. Dūmai iš keptuvės plačiai pasklido, bet broliai ir jų motina vieni kitus drąsino, sakydami: 6„Viešpats Dievas žvelgia į mus ir iš tikrųjų mūsų gailisi, kaip Mozė pareiškė savo giesmėje, aiškiai sakydamas: ‘Jis pasigailės savo tarnų’“.
7Pirmajam broliui tokiu būdu mirus, buvo atvestas antrasis pašaipiai kankinti. Nuplėšę jam nuo galvos odą su plaukais, jie klausė: „Ar verčiau valgysi kiaulienos, negu leisi savo kūną į dalis suplėšyti?“ – 8„Niekada!“ – atsakė jis jiems savo protėvių kalba. Taigi ir jis savo ruožtu patyrė tas pačias kančias, kaip ir pirmasis brolis. 9Paskutinį kartą atsikvėpdamas, jis tarė: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!“
10Po jo trečiasis tapo pašaipų auka. Kai jam buvo liepta, jis iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. 11Jo žodžiai buvo kilnūs: „Iš Dangaus esu tai gavęs, dėl jo įstatymų to nebranginu ir turiu viltį visa iš jo vėl gauti“. 12Užtat net pats karalius ir jo tarnai stebėjosi drąsa jaunuolio, nieku laikiusio kančią.
13Jam mirus, ir ketvirtasis buvo panašiai kankinamas bei žudomas. 14Būdamas arti mirties, jis tarė: „Aš pasirinkau mirtį nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Bet tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!“
15Nedelsiant buvo atvestas penktasis ir pradėtas kankinti. 16Žiūrėdamas į karalių, jis tarė: „Kadangi turi valdžią mirtingiesiems, nors pats ir esi mirtingas, darai, kaip tau patinka. Bet nemanyk, kad Dievas paliko mūsų tautą. 17Tik luktelk ir pamatysi, kaip jo didinga galybė kankins tave ir tavo palikuonis!“
18Po jo buvo atvestas šeštasis. Būdamas arti mirties, jis tarė: „Neapgaudinėk savęs veltui! Mes turime pakelti šias kančias už savo kaltes, nes nusidėjome savo Dievui. Užtat ir ištiko mus stulbinantys įvykiai! 19Tad nemanyk, kad liksi nenubaustas, nes išdrįsai kovoti su Dievu!“
20Motina buvo ypač puiki ir verta garbingo atminimo. Tą pačią dieną ji matė savo septynis sūnus mirštančius vieną po kito ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo Viešpatyje. 21Kiekvieną sūnų ji drąsino protėvių kalba. Kupina kilnaus ryžto, jungdama moters jautrumą su vyro drąsa, kalbėjo jiems: 22„Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. 23Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis iš savo gailestingumo vėl duos jums gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes dabar jūs užmirštate save dėl jo Įstatymo“.
24Antiochas jautė, kad į jį žiūrima su panieka. Priekaištingas balsas pažadino jo priešiškumą. Jauniausiajam broliui dar esant gyvam, Antiochas ne tik kreipėsi į jį žodžiais, bet ir priesaikomis žadėjo padaryti jį turtingą ir laimingą, jeigu jis atsisakytų protėvių gyvenimo būdo, paskirti jį savo bičiuliu ir pavesti jam tvarkyti viešuosius reikalus. 25Jaunuoliui visiškai nekreipiant į jį dėmesio, karalius pasišaukė motiną ir ragino patarti jaunuoliui gelbėtis. 26Karaliui ilgokai ją raginus, galop ji sutiko įtikinti savo sūnų. 27Pasilenkusi prie jo, išjuokdama karalių, gimtąja kalba ji taip kalbėjo: „Mano sūnau, pasigailėk manęs. Nešiojau tave devynis mėnesius savo įsčiose, žindžiau tave trejus metus, auginau, auklėjau ir rūpinausi tavimi iki šios gyvenimo akimirkos. 28Maldauju tave, vaikeli, pažvelgti į dangų bei žemę ir pasvarstyti apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą. 29Tad nebijok šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir priimk mirtį, kad pasigailėjimo metui atėjus tave su jais atgaučiau“.
30Vos jai baigus kalbėti, jaunuolis tarė: „Ko laukiate? Atsisakau paklusti karaliaus įsakymui. Aš klausau įsakymo to Įstatymo, kuris buvo duotas mūsų protėviams per Mozę. 31O tu, kuris sugalvojai tiek daug pikta hebrajams, tikrai neišvengsi Dievo rankos. 32Mes iš tikrųjų kenčiame už savo nuodėmes. 33Nors mūsų gyvasis Viešpats pyksta ant mūsų trumpą valandėlę, kad mus nubaustų ir pamokytų, atėjus laikui, jis vėl susitaikys su savo tarnais. 34Bet tu, niekše ir nedoriausias iš visų mirtingųjų, kuo gali puikautis, puoselėdamas tuščią viltį ir keldamas ranką prieš Dangaus vaikus? 35Tu dar neišsigelbėjai iš visagalio ir visaregio Dievo teismo! 36Mano broliai, pakėlę skausmą trumpą valandėlę, paveldėjo pagal Dievo Sandorą amžinąjį gyvenimą. Bet tu Dievo teismu gausi už savo įžūlumą teisingą bausmę. 37O aš, kaip ir mano broliai, atiduodu kūną ir gyvastį už mūsų protėvių įstatymus, maldaudamas Dievą, kad greitai pasigailėtų mūsų tautos ir kad tu per kančią ir rykštes išpažintumei, jog tik jis vienas yra Dievas. 38Per mane ir mano brolius tesiliauja Visagalio pyktis, kuriuo jis yra teisingai ištikęs visą mūsų tautą“.
39Karalius įsiuto ir su šiuo elgėsi žiauriau, negu su kitais, nes jautėsi jaunuolio paniekos įskaudintas. 40Taip ir jauniausias sūnus mirė nepraradęs dorumo, visiškai pasitikėdamas Viešpačiu.
41Galop po savo sūnų mirė ir motina.
42Tad tebūna gana papasakota apie aukų valgymą ir nuožmiuosius kankinimus.
