1Tuojau po to karaliaus auklėtojas ir giminaitis Lisijas, karalystės valdžios galva, labai nepatenkintas įvykiais, 2sutelkė apie aštuoniasdešimt tūkstančių pėstininkų bei visą raitiją ir leidosi į žygį prieš žydus. Jis buvo užsimojęs padaryti Jeruzalę graikų nausėdija, 3apdėti mokesčiais šventyklą, kaip jis darė su kitų tautų šventomis vietomis, ir kasmet pardavinėti vyriausiąją kunigystę. 4Su Dievo galybe jis visiškai nesiskaitė, išdidžiai pasitikėdamas savo dešimtimis tūkstančių pėstininkų, tūkstančiais raitininkų ir aštuoniasdešimčia dramblių. 5Taip jis įžygiavo į Judėją. Pasiekęs Bet Cūrą, įtvirtintą vietą, esančią apie penketą schoinų nuo Jeruzalės, jis pradėjo smarkų puolimą.
6Kai Makabiejų ir jo vyrus pasiekė žinia, kad Lisijas apgulė tvirtoves, jie ir visi gyventojai meldėsi su dejonėmis ir ašaromis Viešpačiui, maldaudami, kad siųstų gerąjį angelą Izraelio gelbėti. 7Makabiejus pats pirmas ėmėsi ginklo. Jis ragino ir kitus su juo statyti savo gyvybę į pavojų ir eiti į pagalbą savo broliams. Tad ir išskubėjo visi kaip vienas vyras. 8Ūmai, dar jiems tebesant netoli Jeruzalės, jų priekyje pasirodė raitelis, apsirengęs baltais drabužiais ir mosuodamas aukso ginklais. 9Tada jie drauge vienu balsu pagarbino gailestingąjį Dievą, ir jų drąsa taip pakilo, kad jie buvo pasirengę smeigti savo ginklais ne tik mirtinguosius, bet ir plėšriausius žvėris bei geležies sienas. 10Jie žygiavo pirmyn kovos gretomis, turėdami savo dangiškąjį sąjungininką, nes Viešpats buvo jiems gailestingas. 11Tarsi liūtai jie puolė priešą ir paguldė iš jų vienuolika tūkstančių pėstininkų ir tūkstantį šešis šimtus raitininkų, o kitus privertė bėgti. 12Dauguma pabėgusiųjų buvo beginkliai ir sužeisti. Pats Lisijas turėjo gelbėtis, negarbingai pabėgdamas.
13Bet Lisijas nebuvo kvailas žmogus. Apsvarstęs jį ištikusį pralaimėjimą, jis suprato, kad hebrajai buvo nenugalimi, nes galingasis Dievas kovojo jų pusėje. Užtat jis nusiuntė pasiuntinius, 14kad įtikintų juos spręsti reikalus teisingomis sąlygomis, pažadėdamas paveikti ir karalių, kad jis taptų jų draugu. 15Makabiejus, trokšdamas visų gerovės, sutiko su viskuo, ką Lisijas pasiūlė. Karalius savo ruožtu patenkino visus žydų prašymus, kuriuos Makabiejus įteikė Lisijui raštu.
Laiškai
16Lisijo laiško žydams turinys buvo toks:
„Lisijas su džiaugsmu sveikina žydų bendriją!
17Johananas ir Abšalomas, jūsų pasiuntiniai, perdavė jūsų pasirašytą pranešimą ir teiravosi apie jame minimus reikalus. 18Aš pranešiau karaliui, kas tik buvo reikalinga jam pranešti, ir jis patenkino visus priimtinus prašymus. 19Jeigu jūs būsite geros valios karalystės atžvilgiu, aš stengsiuosi rūpintis jūsų gerove ateityje. 20Minėtus reikalus bei jų smulkmenas aptarti su jumis pavedžiau savo atstovams ir jūsų pasiuntiniams. 21Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų dioskorintijo mėnesio dvidešimt ketvirta diena“.
22Karaliaus laiške buvo parašyta:
„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina savo brolį Lisiją!
23Dabar, mūsų tėvui užėmus savo vietą tarp dievų, mes norime, kad karalystės valdiniai nebūtų trukdomi tvarkyti savo reikalus. 24Mes suprantame, kad žydai nepritaria mūsų tėvui graikų papročių reikalu, bet teikia pirmenybę savo gyvenimo būdui ir prašo, kad būtų leista jiems laikytis savo papročių. 25Kadangi norime, kad ši tauta, kaip ir kitos, nekeltų neramumų, mes nutarėme, kad jų šventykla būtų jiems sugrąžinta ir kad jie gyventų, laikydamiesi savo protėvių papročių. 26Tad tebūna tavo rūpestis perduoti jiems žinią ir pareikšti draugystės pažadus, kad jie, žinodami mūsų nusistatymą, būtų geros nuotaikos ir būdami patenkinti atsidėtų savo gyvenimui“.
27Karaliaus laiškas žydų tautai buvo toks:
„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina žydų seniūnų tarybą ir visus žydus!
28Mes tikime, kad jūs esate sveiki. To ir linkime. Ir mes esame sveiki.
29Menelajas man pranešė, kad norite grįžti namo ir rūpintis savo reikalais. 30Todėl visi tie, kurie sugrįš namo prieš ksantiko mėnesio trisdešimtą dieną, gali būti tikri, kad jiems nėra ko bijoti. 31Žydai gali valgyti savo maistą ir gyventi pagal savo įstatymus kaip anksčiau. Nė vienas jų nebus kaip nors varginamas už kaltes, padarytas per nežinojimą. 32Aš parašiau Menelajui, kad jus padrąsintų. 33Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų ksantiko mėnesio penkiolikta diena“.
34Ir romėnai atsiuntė jiems laišką, kuris skamba taip:
„Kvintas Memijus ir Titas Manilijus, romėnų pasiuntiniai, su džiaugsmu sveikina žydų tautą!
35Su Lisijo, karaliaus giminaičio, jums suteiktomis lengvatomis ir mes sutinkame. 36Bet dėl dalykų, kurie jo nuosprendžiu turi būti perduoti karaliui, kai tik juos apsvarstysite, skubiai atsiųskite pasiuntinį, kad galėtume pateikti jums naudingų pasiūlymų, nes mes esame pakeliui į Antiochiją. 37Tad skubėkite atsiųsti pasiuntinius, kad praneštų apie jūsų nusistatymą. 38Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų ksantiko mėnesio penkiolikta diena“.
