Žydų vadas Simonas
1Simonas išgirdo, kad Trifonas sutelkė didžiulę kariuomenę, rengiasi pulti ir sunaikinti Judo kraštą. 2Jausdamas žmonių nerimą ir baimę, jis nuvyko į Jeruzalę. Susišaukęs žmones, 3drąsindamas tarė jiems: „Jūs patys žinote, ką mano broliai, aš ir mano tėvo namai esame padarę įstatymams ir šventovei. Jūs žinote ir apie kovas bei pavojus, kuriuos mums teko pakelti. 4Dėl tos priežasties žuvo visi mano broliai, visi dėl Izraelio, ir aš likau vienas. 5Gink Dieve, kad dabar tausočiau savo gyvastį tokio sunkaus išmėginimo metu! Juk aš nesu vertingesnis už savo brolius! 6Taigi aš atkeršysiu už savo tautą bei šventovę ir už jūsų žmonas bei vaikus, nes visos tautos susitelkė iš neapykantos mus sunaikinti“.
7Klausantis šių žodžių, žmonių dvasia atgijo. 8„Tu mūsų vadas vietoj Judo ir tavo brolio Jehonatano, – atsakė jie pakeltu balsu, – 9kovok mūsų kovas! Visa, ką mums sakysi, darysime!“ 10Tada jis pašaukė prie ginklų visus pajėgius kovoti vyrus, skubiai užbaigė statyti Jeruzalės sienas ir įtvirtino ją iš visų pusių. 11Abšalomo sūnų Jehonataną jis pasiuntė į Jopę su stipriu daliniu. Išvaręs iš jos užgrobikus, jis ten pasiliko.
12Tada Trifonas pajudėjo iš Ptolemaidės su didžiule kariuomene pulti Judo krašto, pasiimdamas ir Jehonataną kaip belaisvį. 13Simonas pasistatė stovyklą Hadide prie lygumos. 14Sužinojęs, kad Simonas tapo brolio Jehonatano įpėdiniu ir rengiasi prieš jį kovoti, Trifonas nusiuntė pas jį pasiuntinius su žinia: 15„Tavo brolis Jehonatanas buvo skolingas karaliaus iždui už turėtas tarnybas. Užtat mes jį ir laikome nelaisvėje. 16Atsiųsk šimtą sidabro talentų ir du jo sūnus kaip įkaitus, kad paleistas prieš mus nesukiltų, ir mes jį paleisime“.
17Nors Simonas suprato, kad jie kalba apgaulingai, pasiuntė paimti pinigų ir berniukus, kad nesukeltų didelio priešiškumo tarp žmonių ir nebūtų sakoma: 18„Jehonatanas žuvo dėl to, kad Simonas nesiuntė už jį pinigų ir sūnų“. 19Tad išsiuntė abu sūnus ir šimtą talentų, bet Trifonas nesilaikė žodžio ir Jehonatano nepaleido. 20Po to Trifonas, darydamas Adoros keliu lankstą, atžygiavo krašto pulti ir sunaikinti. Bet Simonas ir jo kariuomenė priešinosi, kur tik jis mėgino žygiuoti. 21Tuo tarpu vyrai tvirtovėje vis siuntė pasiuntinius pas Trifoną, ragindami veržtis pas juos dykumos keliu ir aprūpinti juos maistu. 22Trifonas parengė žygiui visą savo raitiją, bet tą naktį tiek prisnigo, kad dėl sniego nebuvo įmanoma leistis į žygį. Tad jis pasitraukė ir išžygiavo į Gileadą. 23Pasiekęs Baskamą, Trifonas įsakė nužudyti Jehonataną. Ten jis buvo ir palaidotas. 24Tada Trifonas sugrįžo į savo šalį.
25Simonas pasiuntė keletą vyrų, kad pargabentų jo brolio Jehonatano kaulus, ir palaidojo juos Modeine, savo protėvių mieste. 26Visas Izraelis apraudojo jį dideliu gedulu ir daug dienų gedėjo. 27Ant savo tėvo ir brolių kapo Simonas pastatė įspūdingo aukščio paminklą iš tašytų, priekyje ir užpakalyje nugludintų akmenų. 28Be to, priešpriešiais jis pastatė septynias piramides savo tėvui ir motinai bei keturiems broliams. 29Piramidėms jis sumanė menišką aplinką, apsupdamas jas aukštais stulpais. Ant stulpų jis liepė pritaisyti amžinam atminimui šarvus, o šalia šarvų buvo išraižyti laivai, kuriuos galėtų matyti visi plaukiantys jūra. 30Kapas, kurį jis pastatė Modeine, tebėra ten iki šios dienos.
31Trifonas klastingai elgėsi su jaunuoju karaliumi Antiochu. Nužudė jį 32ir užsidėjęs Azijos karaliaus vainiką vietoj jo tapo karaliumi. Jo valdžia buvo nelaimė visam kraštui. 33Simonas savo ruožtu atstatė Judėjos tvirtoves, aplink apsupdamas aukštais bokštais, storomis sienomis ir vartais su velkėmis. Tvirtoves jis aprūpino maisto atsargomis. 34Be to, Simonas parinko pasiuntinius ir nusiuntė juos pas Demetriją, prašydamas suteikti kraštui atleidimą nuo mokesčių, nes Trifonas mokėjo tik plėšti. 35Karalius Demetrijas patenkino jo prašymą. Atsakydamas, jis parašė tokį laišką:
36„Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina Simoną, vyriausiąjį kunigą ir karalių bičiulį, visus seniūnus ir žydų tautą.
37Mes gavome aukso vainiką ir palmės šaką, kuriuos jūs siuntėte, ir esame pasirengę sudaryti su jumis visuotinę taiką ir parašyti mūsų pareigūnams, kad suteiktų jums atleidimą nuo duoklės. 38Visos lengvatos, kurias esame jums suteikę, lieka galioti, o tvirtovės, kurias pastatėte, tebūna jūsų nuosavybė. 39Mes atleidžiame netyčinius ir tyčinius iki šiol padarytus nusikaltimus, panaikiname vainiko mokestį, kurį privalėjote duoti. Bet kokie kiti mokesčiai, rinkti Jeruzalėje, nebebus daugiau renkami. 40Jeigu kas iš jūsų tinkamas įrašyti į mūsų asmens tarnybą, tegul būna įrašytas. Tebūna tarp mūsų taika“.
41Taigi šimtas septyniasdešimtais metais pagonių jungas buvo nuimtas nuo Izraelio. 42Žmonės savo raštuose ir sutartyse pradėjo rašyti: „Simono, vyriausiojo kunigo, karvedžio ir žydų vado, pirmais metais“.
43Tomis dienomis Simonas apgulė Gezerą, apsupdamas ją karinėmis stovyklomis. Padaręs apgulos pabūklą, pristūmė jį prie miesto ir pramušęs spragą viename bokšte paėmė jį. 44Vyrai, buvę apgulos pabūkle, sušoko į miestą. Mieste kilo didelis sąmyšis. 45Miesto vyrai su savo žmonomis ir vaikais, palypėję ant sienos perplėštais drabužiais, pakeltu balsu šaukė, prašydami Simoną suteikti jiems paliaubas. 46„Nesielk su mumis, atsižvelgdamas į mūsų nedorus darbus, – maldavo jie, – bet į savo gailestingumą“. 47Simonas susitarė su jais ir kovą sustabdė. Tačiau jis išvarė gyventojus iš miesto ir išvalė namus, kuriuose buvo rasti stabai. Tada lydimas giesmių ir psalmių įžengė į miestą. 48Pašalinęs iš jo visa, kas nešvaru, jis apgyvendino jame žmones, kurie laikėsi Įstatymo, ir įtvirtinęs jį pasistatė sau buveinę.
49Tvirtovės įgulos vyrams Jeruzalėje buvo užkirstas kelias išeiti į kaimą ir sugrįžti, nusipirkti ir parduoti. Taigi jie buvo labai išalkę. Daugelis jų mirė badu. 50Galop jie ėmė maldauti Simoną, kad darytų ir su jais taiką. Jis taip ir padarė. Išvaręs juos iš tvirtovės, jis pašalino iš jos nešvarumus. 51Šimtas septyniasdešimt pirmų metų antro mėnesio dvidešimt trečią dieną žydai įžengė su šlovės šauksmais ir palmių šakomis, arfomis, cimbolais ir lyromis, giedodami psalmes ir giesmes, nes didysis priešas buvo sutriuškintas ir pašalintas iš Izraelio. 52Simonas įsakė, kad ta diena būtų kasmet džiaugsmingai švenčiama. Palei tvirtovę jis pagerino šventovės kalno įtvirtinimus ir ten apsigyveno su savo vyrais. 53Matydamas, kad jo sūnus Johananas jau tapo subrendusiu vyru, Simonas paskyrė jį visų karinių pajėgų vadu su buveine Gezere.
