1 Makabiejų 10

₁Šimtas šešiasdešimtais metais Antiocho sūnus Aleksandras Epifanas subūrė kariuomenę ir paėmė Ptolemaidę. Gyventojų mielai sutiktas jis pradėjo karaliauti. ₂Apie tai išgirdęs, karalius Demetrijas sutelkė didžiules pajėgas ir išžygiavo susitikti su juo mūšyje. ₃Be to, Demetrijas pasiuntė Jehonatanui labai taikingą laišką, žadėdamas jį pagerbti. ₄Mat jis sakė sau: „Kreipkimės į jį pirmi ir susitaikykime, kol jis nespėjo susikalbėti prieš mus su Aleksandru. ₅Juk jis atsimins visas skriaudas, kurias esame padarę ir jam, ir jo broliams, ir jo tautai“. ₆Tad Demetrijas suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, aprūpinti ją ginklais bei laikyti save jo sąjungininku ir įsakė, kad tvirtovėje laikomi įkaitai būtų perduoti jam.

₇Taigi Jehonatanas, įžygiavęs į Jeruzalę, perskaitė tą laišką girdint visiems žmonėms. Tvirtovėje buvusiems vyrams ₈žinia, kad karalius suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, kėlė siaubą. ₉Bet jie perdavė įkaitus Jehonatanui, o jis atidavė juos tėvams. ₁₀Po to Jehonatanas apsigyveno Jeruzalėje ir ėmėsi atstatyti ir atnaujinti miestą. ₁₁Darbų vadovams įsakė statyti sienas ir gynybos įtvirtinimus aplink Siono kalną, kad jie būtų stipresni, iš keturkampių akmenų. Jie taip ir padarė.

₁₂Svetimšaliai, buvę Bakchido statytose tvirtovėse, išbėgiojo. ₁₃Palikę savo vietas, visi sugrįžo į savo šalį. ₁₄Tik Bet Cūre buvo likę keletas atsimetėlių nuo Įstatymo ir įsakymų, nes jis buvo prieglaudos vieta.

₁₅Karalius Aleksandras išgirdo apie Jehonatanui duotus Demetrijo pažadus. Jam buvo pranešta ir apie Jehonatano bei jo brolių kovas ir žygdarbius bei sunkumus, kuriuos jie turėjo pakelti. ₁₆„Argi galėtume rasti kitą tokį vyrą? – sušuko jis. – Mes turime tuojau pat jį padaryti savo draugu ir sąjungininku!“ ₁₇Tad jis parašė Jehonatanui laišką, kreipdamasis šiais žodžiais:

₁₈„Karalius Aleksandras su džiaugsmu sveikina savo brolį Jehonataną.

₁₉Mes girdėjome apie tave, kad esi narsus galiūnas ir vertas būti mūsų draugu. ₂₀Todėl šiandien tave paskyrėme būti tavo tautos vyriausiuoju kunigu. Tu turi būti vadinamas karaliaus bičiuliu. Tu turi rūpintis mūsų reikalais ir palaikyti su mumis draugystę“.

Jis nusiuntė Jehonatanui ir purpuro skraistę bei aukso vainiką.

₂₁Jehonatanas apsivilko šventuoju apdaru šimtas šešiasdešimtų metų septintą mėnesį per Palapinių šventę, surinko kariuomenę ir parūpino daugybę ginklų. ₂₂Išgirdęs apie tuos dalykus, Demetrijas susirūpino ir tarė: ₂₃„Ką mes padarėme! Juk Aleksandras mums už akių užbėgo, draugystę su žydais laimėdamas ir pagerindamas savo padėtį! ₂₄Ir aš jiems parašysiu, siūlydamas paskatų ir žadėdamas garbę ir dovanų; galbūt jie ateis man į pagalbą“. ₂₅Taigi jis pasiuntė jiems tokį laišką:

„Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina žydų tautą.

₂₆Mes girdėjome, kad jūs laikėtės sutarčių su mumis, likote draugiški mums ir neperėjote pas mūsų priešus. Tai mus labai džiugina. ₂₇Tad likite mums ištikimi ir toliau. Mes atlyginsime už jūsų gerą elgesį mūsų atžvilgiu. ₂₈Suteiksime jums daug lengvatų ir duosime dovanų. ₂₉Tad dabar aš išlaisvinu jus ir atleidžiu visus žydus nuo duoklės, nuo druskos muito ir vainikų mokesčio. ₃₀Užuot išrinkęs trečdalį grūdų derliaus ir pusę vaismedžių vaisių, kurie turėtų būti mano dalis, aš atsisakau tos teisės nuo šiandien visam laikui. Nei dabar, nei ateityje nerinksiu jų iš Judo krašto nei iš trijų prie jo iš Samarijos prijungtų sričių. ₃₁Tebūna Jeruzalė ir jos žemė, jos dešimtinės ir mokesčiai šventi ir atleisti nuo mokesčių. ₃₂Taip pat aš išsižadu teisės valdyti tvirtovę, esančią Jeruzalėje, ir perduodu ją vyriausiajam kunigui, kad pastatytų joje įgulą iš savo parinktų vyrų. ₃₃Visiems žydams, paimtiems į nelaisvę iš Judo krašto į bet kurią mano karalystės valdą, aš grąžinu laisvę be išpirkos. Tebūna jie atleisti nuo visų mokesčių, net uždėtų ant jų galvijų. ₃₄Visos iškilmės, šabai, jaunaties bei įsakytos švenčių dienos ir trys dienos prieš iškilmę bei trys dienos po iškilmės – visos jos tebūna dienos atleidimo ir palengvinimo visiems žydams, esantiems mano karalystėje. ₃₅Niekas neturi teisės ko nors iš jų reikalauti ar ką nors iš jų trukdyti bet kokiu reikalu. ₃₆Tebūna trisdešimt tūkstančių žydų priimta į karaliaus kariuomenę ir tegauna jie tokį pat išlaikymą, koks priklauso karaliaus karo pajėgoms. ₃₇Tebūna kai kurie jų skiriami į svarbias karaliaus tvirtoves, tebūna kai kurie jų skiriami į atsakingas vietas karalystėje. Tebūna jų pareigūnai ir vadai paskirti iš jų pačių, tegyvena jie pagal savo įstatymus, kaip karalius ir yra įsakęs Judo krašte. ₃₈Anos trys sritys, prijungtos prie Judėjos iš Samarijos, tebūna taip suvienytos su Judėja, kad priklausytų vienam valdovui ir būtų pavaldžios tik vyriausiajam kunigui.

₃₉Ptolemaidę ir jos apylinkes aš duodu kaip dovaną Jeruzalės šventovei reikalingoms išlaidoms padengti. ₄₀Aš duodu taip pat asmenišką metinę penkiolikos tūkstančių sidabro šekelių dovaną iš karaliaus įplaukų sąskaitų, paimtų iš artimiausių vietų mano valdose. ₄₁Visos papildomos lėšos, kurių pareigūnai neperdavė, kaip buvo darę ankstesniais metais, nuo dabar bus perduodamos šventyklos reikalams. ₄₂Be to, panaikinami anie penkių tūkstančių sidabro šekelių mokesčiai, kuriuos mano pareigūnai imdavo kasmet iš šventovės įplaukų, nes tos lėšos priklauso joje tarnaujantiems kunigams. ₄₃Kas tik ieškos prieglaudos Jeruzalės šventykloje ar bet kur joje, nesumokėjęs mokesčių karaliui ar prasiskolinęs, tam tebūna atleista ir sugrąžinta visa jo nuosavybė mano karalystėje.

₄₄Šventovė ir jos pastatų atstatymo ir atnaujinimo išlaidos tebūna apmokėtos iš karaliaus įplaukų. ₄₅Panašiai ir Jeruzalės sienų atstatymas bei įtvirtinimas iš visų šonų, ir Judėjos sienų atstatymas tebūna apmokėtas iš karaliaus įplaukų“.

₄₆Jehonatanas ir žmonės, išklausę šių žodžių, nepatikėjo ir atmetė juos, nes atsiminė didelę Demetrijo skriaudą, kurią jis buvo padaręs Izraeliui, ir kaip nuožmiai jis buvo juos engęs. ₄₇Jie nutarė remti Aleksandrą, nes jis pirmas taikingai į juos kreipėsi, ir liko jo sąjungininkais visą jo gyvenimą.

₄₈Karalius Aleksandras, sutelkęs didžiulę kariuomenę, pasistatė savo stovyklą priešais Demetriją. ₄₉Abu karaliai išėjo į mūšį. Demetrijo kariuomenė buvo priversta bėgti. Aleksandras vijosi ir juos įveikė. ₅₀Jis narsiai tęsė kovą ligi saulėlydžio, ir tą dieną Demetrijas žuvo.

₅₁Po to Aleksandras išsiuntė pasiuntinius pas Egipto karalių Ptolemėją su tokia žinia:

₅₂„Aš sugrįžau į savo karalystę, įžengiau į savo protėvių sostą ir pradėjau valdyti. Aš nugalėjau Demetriją ir atgavau mūsų valdas. ₅₃Su juo kovojau mūšyje, mes sutriuškinome jį bei jo kariuomenę ir įžengėme į jo karalystės sostą. ₅₄Tad dabar sudarykime draugystės sutartį vienas su kitu. Duok man savo dukterį žmona, ir aš tapsiu tavo žentu. Aš duosiu tau ir jai tavęs vertų dovanų“.

₅₅O karalius Ptolemėjas šitaip atsakė:

„Laiminga ta diena, kurią sugrįžai į savo tėvų kraštą ir atsisėdai jų karalystės soste! ₅₆Dabar aš darysiu, kaip rašei, bet susitik su manimi Ptolemaidėje, kad galėtume vienas kitą pamatyti, ir aš tapsiu tavo uošviu, kaip tu pasiūlei“.

₅₇Ptolemėjas su savo dukterimi Kleopatra leidosi į kelionę iš Egipto ir atvyko į Ptolemaidę šimtas šešiasdešimt antrais metais. ₅₈Karalius Aleksandras jį pasitiko, ir Ptolemėjas davė savo dukterį jam žmona ir iškėlė vestuves Ptolemaidėje, kaip karaliams įprasta daryti, su didžia iškilme.

₅₉Karalius Aleksandras parašė ir Jehonatanui, kad atvyktų su juo susitikti. ₆₀Tad jis, nuvykęs į Ptolemaidę su didele iškilme, susitiko su abiem karaliais ir davė jiems bei jų bičiuliams sidabro bei aukso ir daug dovanų, padarydamas jiems gerą įspūdį. ₆₁Tuo pačiu metu būrys niekšų izraelitų, atsimetėlių nuo Įstatymo, susibūrė kaltinti jo, bet karalius nekreipė į juos dėmesio. ₆₂Jis įsakė nuvilkti Jehonatano drabužius ir apvilkti jį purpuru, ir taip buvo padaryta. ₆₃Karalius jį ir pasisodino šalia savęs. „Nueikite su juo į miesto vidurį, – įsakė jis savo pareigūnams, – ir paskelbkite, kad neleidžiama kelti prieš jį jokių skundų. Tenevargina jo nė vienas, kad ir kokia būtų priežastis“. ₆₄Pamatę tuo paskelbimu jam teikiamą garbę ir jį patį apvilktą purpuru, jo kaltintojai visi išbėgiojo. ₆₅Be to, karalius, pagerbdamas Jehonataną, įrašė jį tarp savo pirmųjų bičiulių ir paskyrė jį karo vadu bei srities valdytoju. ₆₆Tada Jehonatanas, kupinas džiaugsmo, sugrįžo į Jeruzalę ramybėje.

₆₇Šimtas šešiasdešimt penktais metais Demetrijo sūnus Demetrijas atvyko iš Kretos į savo tėvų šalį. ₆₈Karalius Aleksandras, apie tai išgirdęs, buvo labai susirūpinęs ir sugrįžo į Antiochiją. ₆₉Demetrijas Celesirijos valdytoju paskyrė Apoloniją. Sutelkęs didelę kariuomenę, Apolonijas pasistatė stovyklą prie Jabnės. Iš ten jis nusiuntė vyriausiajam kunigui Jehonatanui tokį žodį:

₇₀„Tu tik vienas mums priešiniesi. Dėl tavęs esu išjuokiamas ir gėdinamas. Kam gi rodai galybę prieš mus kalnuose? ₇₁Jeigu tu pasitiki savo pajėgomis, atžygiuok pas mus į lygumą, ir ten išmėginkime vienas kito jėgą. Miestų jėga mano pusėje. ₇₂Pasiklausk ir sužinok, kas aš ir kas tie kiti, kurie man padeda. Žmonės tau pasakys, kad tu negali stoti į kovą su manimi, nes tavo tėvai, būdami savo žemėje, du sykius buvo priversti bėgti. ₇₃Tad tu nepajėgsi atsilaikyti prieš mano raitiją ir tokią kariuomenę kaip ši lygumoje, kur nėra nei uolos, nei akmens, nei jokios vietos, kur pabėgti“.

₇₄Išgirdęs Apolonijo žodžius, Jehonatanas pasijuto įžeistas. Išsirinkęs dešimt tūkstančių vyrų, jis leidosi į žygį iš Jeruzalės, o jo brolis Simonas prisijungė jam padėti. ₇₅Jis pasistatė stovyklą prie Jopės, bet miesto gyventojai uždarė miesto vartus, nes ten įgulą turėjo Apolonijas. Žydams apgulus, ₇₆miesto gyventojus apėmė baimė. Jie atidarė miesto vartus, ir Jehonatanas paėmė Jopę.

₇₇Gavęs apie tai žinią, Apolonijas išrikiavo žygiui tris tūkstančius raitijos bei didelę pėsčiųjų kariuomenę ir išžygiavo Azoto link, tarsi norėdamas peržygiuoti miestą. Bet kartu jis slinko į lygumą, kur turėjo didžiulį raitijos dalinį ir juo pasitikėjo. ₇₈Jehonatanas nusivijo jį iki Azoto, ir kariuomenės pradėjo mūšį. ₇₉Apolonijas buvo palikęs tūkstančio raitininkų pasalą užnugaryje. ₈₀Jehonatanas suvokė, kad jo užnugaryje yra pasala, nes priešas buvo apsupęs jo kariuomenę ir šaudė strėlėmis į jo vyrus nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. ₈₁Bet jo vyrai laikėsi tvirtai, kaip Jehonatanas buvo įsakęs, o priešo arkliai išvargo.

₈₂Tada Simonas atvedė savo pajėgas ir pradėjo mūšį su priešo gretomis. Jų raitija buvo išvargusi, priešo gretos palūžo prieš jį, ir jie buvo priversti bėgti. ₈₃Jų raitininkai buvo per daug išsklaidyti lygumoje. Tad nubėgę į Azotą, jie suėjo į savo stabo Bet Dagono šventyklą. ₈₄Bet Jehonatanas sudegino Azotą bei visus aplinkinius miestus ir paėmė grobį. Sudegino ir Dagono šventovę bei visus, ieškojusius joje prieglaudos. ₈₅Žuvusių nuo kalavijo ir tų, kurie buvo gyvi sudeginti, iš viso buvo aštuoni tūkstančiai.

₈₆Pasitraukęs iš ten, Jehonatanas pasistatė stovyklą prie Aškelono. To miesto gyventojai išėjo su didele iškilme jo pasitikti. ₈₇Po to jis ir jo vyrai, apsikrovę gausiu grobiu, sugrįžo į Jeruzalę.

₈₈Išgirdęs apie tuos įvykius, karalius Aleksandras dar labiau pagerbė Jehonataną. ₈₉Jis atsiuntė jam tokią aukso sagę, kokia paprastai duodama karaliaus giminaičiams. Be to, jis atidavė jam Ekroną ir visas jo žemes kaip nuosavybę.