57Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. 58Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.
59Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. 60Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. 61Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. 62Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. 63Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. 64Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. 65Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. 66Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.