8Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše!
Nors ir parpuoliau,
vėl atsikelsiu,
nors sėdžiu tamsybėje,
VIEŠPATS – mano šviesa.
9Kadangi jam nusidėjau,
turiu pakelti VIEŠPATIES įniršį,
kol jis apgins mano bylą
ir grąžins man teisingumą.
Jis išves mane į šviesą,
ir aš regėsiu jo teisumą.
10Tai regėdamas, mano priešas
paraus iš gėdos,
nes jis sakė man:
„Kur jis,
VIEŠPATS, tavo Dievas?“
Mano akys regės jo žlugimą;
jis bus sutryptas
kaip purvas gatvėse.
11Tavo sienų atstatymo dieną,
būtent tą dieną
tavo ribos bus platesnės;
12tą dieną kiti eis pas tave
net iš Asirijos ir Egipto miestų,
iš Egipto ir nuo Upės,
net nuo jūros iki jūros,
nuo kalno iki kalno.
13Bet kraštas bus tapęs tyrlaukiais
jo gyventojams
dėl jų nedorų darbų.
Malda
14Savo lazda ganyk savo tautą,
tavo paveldo kaimenę,
gyvenančią atskirai miške,
sodų krašto viduje.
Tesigano ji Bašane ir Gileade
kaip senovės dienomis.
15Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis,
dabar parodyk jai nuostabius darbus.
16Tautos regės ir gėdysis,
nepaisydamos visos savo galybės;
jos ranka užsidengs sau burnas,
ir apkurs jų ausys.
17Jos laižys dulkes kaip žalčiai,
kaip žemės ropliai;
jos išeis baimingai iš savo tvirtovių,
siaube gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,
ir patirs tavo baimę.
18Kur yra toks Dievas, kaip tu,
kuris atleidžia kaltę
ir dovanoja nusižengimą
savo paveldo likučiui?
Jo pyktis netveria amžinai,
nes jam malonu būti gailestingam.
19Jis vėl mūsų pasigailės,
kojomis sutryps mūsų kaltes.
Tu įmesi į gelmes
visas mūsų nuodėmes.
20Tu parodysi ištikimybę Jokūbui,
ištikimą meilę Abraomui,
kaip esi prisiekęs
mūsų protėviams senovės dienomis.
