Savaitė
Savaite vadiname nustatytą, nuolat besikartojantį septynių dienų ciklą. Savaitės ritmas nepriklauso nuo metų laikų ir mėnulio ciklų (mėnulio mėnesių). Savaitė, kaip žinome, savo pagrindimą turi Senajame Testamente, bet istorijoje jo būta ir anksčiau. Senovės Izraelyje buvo taikomas septynių dienų ritmas dar nuo arimo ir derliaus nuėmimo laikų. Taip pat vykdavo septynias dienas trukusios religinės šventės. Po Babilonijos tremties nustatyta septynių dienų savaitė tapo žydų kalendoriaus pagrindu.
Pertrauka po šešių dienų darbo
Remiantis socialiniais senovės įstatymais, žemdirbiai galėdavo turėti laisvadienį kas tam tikrą skaičių dienų. Šis įstatymas apsaugojo vargšus nuo turtingųjų. Mesopotamijoje darbininkams poilsio diena buvo aštunta, o kitose tautose – dešimta. Izraelyje darbininkai turėjo septintą poilsio dieną.
Toks ritmas primena savaitę, tačiau tai nėra lygiai tas pats – tai nebuvo laiko padalijimas į nustatytas savaites, o darbymečių ir laisvadienių paskirstymas per visus agrarinius metus.
Septynių dienų šventė
Senovės laikais buvo įprasta rengti septynių dienų trukmės religines šventes, festivalius. Šie festivaliai vykdavo Ugarite ir Mesopotamijoje, taip pat galimai ir senovės Izraelyje. Septynias dienas jie truko dėl to, kad skaičius „septyni“ turėjo ypatingą reikšmę – tai buvo užbaigtumo simbolis.
Savaitė kaip kalendoriaus pagrindas
Laikotarpiu po Babilonijos tremties
Na štai - ir atėjo laikas prenumeratai :)
Už 12€ per metus klausykite Audio Naująjį Testamentą, lyginkite visus čia pateiktus Biblijos vertimus, skaitykite visą Biblijos Žinyną, tyrinėkite jo žemėlapius, kopijuokite Biblijos tekstą asmeniniams tikslams. Prenumeratą įsigysite >> spausdami čia <<