Teisingumo vykdymas Senajame Testamente

Senajame Testamente randama daug pasakojimų bei tekstų apie teisėjus ir teisingumo vykdymą. Dievas yra aukščiausias teisėjas, o jo įstatymus įgyvendina Izraelio vadovai.

Pirmosiose Senojo Testamento knygose skaitėme, kad Mozė yra tas, kuris laikosi Dievo įstatymų. Jis taip pat vykdo teisingumą. Kai tai jam tapo per didele našta, buvo paskirta septyniasdešimt išmintingų vyrų, (seniūnų), padėti jam ne tokiais svarbiais klausimais. Šiems seniūnams vadovavo tūkstančio, šimto, penkiasdešimties ir dešimties žmonių grupės.

Tuo metu kunigų ir levitų užduotis buvo mokyti žmones įstatymų ir taisyklių. Jie taip pat turėjo priimti sprendimus bylose, kurios vietos teisėjui buvo per sunkios.

Teisėjų laikotarpiu (1400–1000 m. pr. Kr.), kaip nurodoma to paties pavadinimo biblinėje knygoje, izraelitai vis dar neturėjo savo karaliaus. Todėl tuo metu buvo itin svarbi seniūnų juridinė funkcija. Jei kaimo ar miestelio seniūnams koks nors atvejis buvo per sudėtingas, į pagalbą buvo kviečiami kunigai. Į teisingumo vykdymą galėjo įsitraukti ir aukšto karinio rango žmonės. Teisingumas taip pat buvo administruojamas miesto vartuose.

Izraelio tautai paskyrus karalių, šis tapo aukščiausiu teisėju, prieinamu žmonėms. Tai vyko laikotarpiu nuo 1040 iki 586 m. pr. Kr.

Žmonės galėjo eiti pas karalių pateikti jam savo bylas (pavyzdžiui, 1 Karalių 3:16-28), ir jo sprendimas buvo saistantis.

Persijos laikotarpiu (539–333 m. pr. Kr.) šalyje buvo taikomi Persijos įstatymai. Tačiau persai leido žydams patiems spręsti savo bylas. Tokį pavyzdį galima rasti Ezros 7:25-26. Vėliau šią išskirtinę teisę taikė ir romėnai.