Šabas

Šabas – kassavaitinė žydų poilsio diena. Šią septintąją dieną (šeštadienį) niekam neleidžiama dirbti. Tai diena, skirta Dievui. Nuo pat Babilonijos tremties laikų šabas ir apipjaustymas tapo Dievo sandoros su Izraeliu simboliu. Tai išskiria Izraelį iš kitų tautų.

Įvairiose Senojo Testamento vietose primenamas įsakymas apie šabo laikymąsi. Gerai žinomą priesaką švęsti šabą galima rasti Pakartoto įstatymo 5:14:

„Bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu.“

Draudžiamų veiklų pavyzdžiai:

Pagal Išėjimo 31:14 ir Skaičių 15:32-36, šabo nesilaikantis izraelitas turi būti baudžiamas mirties bausme.

Apie žydų įstatymo aiškinimą, ypač šabą, buvo daug diskutuota. Kas leidžiama, o kas ne? Naujojo Testamento laikais buvo daug teorijų ir diskusijų apie tai, ką praktiškai reiškia „gyventi pagal įstatymą“. Pavyzdžiui, esenų požiūris į šabą buvo daug griežtesnis nei fariziejų.

Naujajame Testamente Jėzus dėl šabo taip pat ne sykį ginčijasi su religiniais Izraelio vadovais. Anot jo, dėl pernelyg griežtų taisyklių šabas gali tapti našta, o ne Dievo dovana.