Savaitė

Savaite vadiname nustatytą, nuolat besikartojantį septynių dienų ciklą. Savaitės ritmas nepriklauso nuo metų laikų ir mėnulio ciklų (mėnulio mėnesių). Savaitė, kaip žinome, savo pagrindimą turi Senajame Testamente, bet istorijoje jo būta ir anksčiau. Senovės Izraelyje buvo taikomas septynių dienų ritmas dar nuo arimo ir derliaus nuėmimo laikų. Taip pat vykdavo septynias dienas trukusios religinės šventės. Po Babilonijos tremties nustatyta septynių dienų savaitė tapo žydų kalendoriaus pagrindu.

Remiantis socialiniais senovės įstatymais, žemdirbiai galėdavo turėti laisvadienį kas tam tikrą skaičių dienų. Šis įstatymas apsaugojo vargšus nuo turtingųjų. Mesopotamijoje darbininkams poilsio diena buvo aštunta, o kitose tautose – dešimta. Izraelyje darbininkai turėjo septintą poilsio dieną.

Toks ritmas primena savaitę, tačiau tai nėra lygiai tas pats – tai nebuvo laiko padalijimas į nustatytas savaites, o darbymečių ir laisvadienių paskirstymas per visus agrarinius metus.

Senovės laikais buvo įprasta rengti septynių dienų trukmės religines šventes, festivalius. Šie festivaliai vykdavo Ugarite ir Mesopotamijoje, taip pat galimai ir senovės Izraelyje. Septynias dienas jie truko dėl to, kad skaičius „septyni“ turėjo ypatingą reikšmę – tai buvo užbaigtumo simbolis.

Laikotarpiu po Babilonijos tremties šeštame amžiuje pr. Kr., aplink atstatytą Jeruzalės šventyklą ėmė burtis  „šventyklos bendruomenė”. Grįžtantys tremtiniai joje turėjo atlikti svarbų vaidmenį. Jie norėjo pertvarkyti Izraelį, vykdydami gryniausią garbinimą. Svarbi to dalis buvo naujas religinis kalendorius. Senajame kalendoriuje šventės buvo susietos su žemės ūkio metais; naujajame kalendoriuje šventės tapo atsietos nuo to. Naujo susitarimo pagrindas buvo šabas, savaitės šventoji diena. Nuo tada laikas įgavo septynių dienų ciklo, savaitės, ritmą.