Po tėvo mirties sūnūs jo turtą gaudavo kaip palikimą. Vyriausiajam sūnui tekdavo dviguba turto dalis – pirmagimystės teisė. Kad paaiškintų, kaip turėtų būti padalintas jo turtas, žmogus galėjo surašyti testamentą.

Teoriškai merginos palikimo negaudavo, užtat ištekėdamos gaudavo kraitį. Tačiau jei kas nors mirdavo nesusilaukęs nė vieno sūnaus, jo turtas atitekdavo dukteriai arba dukterims. Jei kas nors mirtų bevaikis, jo turtas atitektų broliams. Trumpai tariant, turtas visuomet turėjo pasilikti šeimoje (žr. Skaičių 27:1-11).

Vergas taip pat galėjo paveldėti. Tokį pavyzdį galima rasti Pradžios 15:2-4, kur Abraomas nerimauja, esą jo turtas atiteks vergui Eliezerui. Mato 21:33-44 palyginime apie ūkininkus žmogžudžius matome, kad samdiniai taip pat gali paveldėti vynuogyną, jeigu nėra sūnaus.

Našlės nieko nepaveldėdavo, bet galėjo ištekėti už savo svainio, kad su juo susilauktų vaikų ir taip užsitikrintų savo ateitį.