Mirusiųjų pasaulis Naujajame Testamente
Mintys apie gyvenimą po mirties Naujajame Testamente atitinka Senojo Testamento pomirtinio gyvenimo sampratą, tačiau joms įtakos turėjo ir vėlesnė žydų bei graikų mintis apie prisikėlimą ir paskutinį teismą. Paulius akcentuoja Jėzaus mirtį ir prisikėlimą; visi tikintieji numirė kartu su Jėzumi ir kartu su juo turės amžinąjį gyvenimą.
Žydų ir graikų įtaka
Senajame Testamente mirusiųjų pasaulis
Tokiai sampratai įtakos turėjo ir graikų mintis. Senajame Testamente kūnas ir siela laikomi vienu subjektu, o graikų mąstyme jie atskiriami. Pagal šią filosofiją, kūnui mirus siela gali egzistuoti savarankiškai.
Šeolas, Gehena ir rojus
Naujajame Testamente sąvoka „hades“ (hebrajų kalbos žodžio „šeolas“ vertimas į graikų kalbą) vartojamas ne vieną kartą. Juo nusakomas požeminis pasaulis, kuriame mirusieji amžiams pasilieka tarp dulkių ir kirmėlių lervų (žr. Mato 16:18
Be šio bendrinio termino, vartojamos ir konkretesnės sąvokos, pavyzdžiui, „Gehena“ – amžinos bausmės vieta (žr. Mato 5:22-30
Šie terminai aiškiai parodo, kad mirusiųjų karalystėje teisiųjų likimas ir neteisiųjų likimas skiriasi. Teisieji susilaukia paguodos, o neteisieji nubaudžiami (Luko 16:23-26
Kūno ir dvasios prisikėlimas
Paulius savo laiškuose plėtoja gyvenimo po mirties teologiją. Jis kalba apie dvi prisikėlimo akimirkas. Dvasinis prisikėlimas yra Krikšto pasekmė: Krikštas išvaduoja tikintįjį iš nuodėmės ir nuo tos akimirkos jis jau gyvena Kristuje Jėzuje (Romiečiams 6:1-14
Kūno prisikėlimas vyks tada, kai Jėzus sugrįš įkurti Dievo Karalystės žemėje (1 Tesalonikiečiams 4:16
Na štai - ir atėjo laikas prenumeratai :)
Už 12€ per metus klausykite Audio Naująjį Testamentą, lyginkite visus čia pateiktus Biblijos vertimus, skaitykite visą Biblijos Žinyną, tyrinėkite jo žemėlapius, kopijuokite Biblijos tekstą asmeniniams tikslams. Prenumeratą įsigysite >> spausdami čia <<