Nužudžius žmogų, nužudytojo šeima turėjo teisę keršyti už įvykdytą nusikaltimą: nužudyti žudiką. Tačiau tokiam kraujo kerštui buvo taikomos tam tikros taisyklės.

Kraujo kerštas – būdas atkurti pusiausvyrą, kurią žmogžudystė buvo suardžiusi. Nužudžius žmogų, nužudytojo šeima turėjo teisę keršyti už įvykdytą nusikaltimą: nužudyti žudiką. Iš esmės kerštą įvykdyti privalėjo (vyriausias) sūnus. Bet jei sūnaus nebūdavo, kraujo keršytojo vaidmenį galėdavo kitas šeimos narys.

Tam tikrais atvejais keršyti už žmogžudystę buvo negalima:

Žmogus, nužudęs kitą žmogų, galėjo išvengti kraujo keršto pabėgdamas į prieglobsčio miestą. Tačiau tokiame mieste jis būtų saugus tik tuo atveju, jei būtų nužudęs žmogų netyčia. Jei paaiškėtų, kad žmogžudystė buvo iš anksto apgalvota, žudiką tektų nužudyti. Kraujo keršto išpirkti nebuvo galima.

Kraujo kerštas remiasi tais pačiais principais, kaip ir giminaičio-atpirkėjo praktika. Artimas giminaitis-atpirkėjas buvo šeimos narys, kuriam pavesta atkurti pusiausvyrą. Jei kas nors iš šeimos netekdavo gabalėlio žemės, giminaitis-atpirkėjas turėdavo ją išpirkti. Jei kuris šeimos narys buvo priverstas parsiduoti į vergiją, šis turėjo jį išpirkti.

Kraujo kerštas taip pat buvo pusiausvyros atkūrimo būdas. Iš tiesų hebrajiškas terminas „goel“, giminaitis-atpirkėjas, į anglų kalbą dažnai verčiamas kaip „kraujo keršytojas“. Šis žodis susijęs su ko nors „susigrąžinimu“ arba „taisymu“.