Biblijoje gana dažnai pasakojama apie žmones, plaunančius kojas kitiems arba sau. Kojų plovimas Biblijos laikais buvo būtinas, nes dėl tuo laikmečiu dažniausiai dėvimos avalynės – atvirų sandalų – kojos greitai susitepdavo. Be to, kojų plovimas buvo viena iš kunigams skirtų apsivalymo priedermių. Galiausiai, kojų plovimas svečiui galėjo būti ir svetingumo ženklas.

Biblijos laikais dažniausiai dėvima avalynė buvo atviri sandalai. To laikmečio keliai paprastai būdavo smėlėti ir labai dulkėti dėl kaitros, todėl vaikštant kojos greitai susitepdavo. Tad nusiplauti kojas atvykus į bet kuriuos namus buvo labai įprasta.

Kunigai turėdavo atlikti tam tikras pareigas Susitikimo Palapinėje ir šventykloje, kurioms reikėjo specialiai pasirengti. Vienas iš tokio pasirengimo elementų buvo rankų ir kojų nusiplovimas prieš įeinant į Susitikimo Palapinę (Išėjimo 30:17-21) arba šventyklą (2 Metraščių 4:6).

Kiekvienas svečią į savo namus priimantis šeimininkas pirmiausia pasiūlydavo jam vandens kojoms nusiplauti. Tai buvo svetingumo gestas. Pavyzdžiui, Pradžios 18 sakoma, jog pamatęs prie savo palapinės stovinčius tris vyrus Abraomas nedelsdamas paliepė tarnams ir kreipėsi į svečius: „Tebūna atnešta truputį vandens; nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu.“ Geriausias svetingumo ženklas – nuplauti svečiams kojas. Paprastai tai būdavo vergų užduotis, kaip matyti, pavyzdžiui, 1 Samuelio 25:41.

Jono 13:1-17 skaitome, jog vakarieniaujant Jėzus pakyla nuo stalo ir imasi plauti savo mokiniams kojas. Petrui pasipriešinus Jėzus paaiškina, ką darąs. Jis rodo pavyzdį. Kaip Jėzus, Viešpats ir Mokytojas, plauna savo mokiniams kojas, taip ir mokiniai turintys vieni kitiems kojas plauti. Šio pavyzdžio reikšmė suprantama įvairiai: siejant šį veiksmą su Viešpaties vakariene arba su Krikštu. Bet kuriuo atveju jis skirtas mokytis nuolankumo.

Kitoje Naujojo Testamento vietoje kojų plovimas tarp krikščionių minimas kaip vienas iš gailestingumo darbų, kurį atlieka našlės (1 Timotiejui 5:10).