Giminė

Biblijoje Izraelio tauta buvo padalinta į dvylika giminių, arba genčių. Giminė – didžiausia giminystės ir ūkio ryšiais susijusių žmonių grupė, šeimų sąjunga, egzistavusi ir Senojo Testamento pasaulyje. Vienos giminės žmonės buvo vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję.

Giminei, arba genčiai, vadovavo išminčių taryba.

Kiekviena giminė buvo padalyta į klanus, kuriuos savo ruožtu sudarė šeimos.

Dvylika giminių, arba genčių, yra susijusios su Jokūbo sūnumis: Rubenu, Simeonu, Leviu, Judu, Danu, Naftaliu, Gadu, Ašeru, Isacharu, Zabulonu, Juozapu ir Benjaminu.

Tačiau Juozapo giminė kaip tokia niekada neegzistavo. Be to, kaip rašoma Pradžios knygoje, dviejų giminių tėvais tampa du Juozapo sūnūs: Manasas ir Efraimas. Tai reikštų, jog iš viso susidaro trylika giminių, bet turėtume nepamiršti, kad Levio giminė paprastai buvo neskaičiuojama, nes neturėjo savo žemės, priskirtos teritorijos.

Užkariaujant Kanaaną kiekvienai Izraelio giminei Jozuė paskyrė po teritoriją. Tačiau Levio giminei buvo suteiktas ypatingas statusas: levitai gyveno iš pajamų, kurias, kaip kunigiškos giminės atstovai, gaudavo iš aukoms suneštų atnašų; jie taip pat neturėjo savo žemės nuosavybės.

Kadangi ir Manaso, ir Efraimo giminės buvo gavusios po teritoriją, iš viso susidarė dvylika sričių.

Po karaliaus Saliamono mirties Izraelio karalystė pasidalija į dvi dalis: Izraelio ir Judo karalystes. Tad viena nuo kitos taip pat atsiskiria ir giminės. Šiaurės karalystę (Izraelį) sudaro Rubeno, Zabulono, Isacharo, Dano, Gado, Ašero, Naftalio, Benjamino, Efraimo ir Manaso giminės.

Pietinę karalystę (Judą) sudaro vien Judo giminė. Oficialiai Simeono giminė taip pat priklausė pietinei karalystei, bet pasidalijus teritorijas ji beveik niekada neminima.

Naujajame Testamente giminės jau nėra tokios svarbios, išskyrus atvejus, kai norima parodyti kieno nors kilmę.