Sūnus ir dukra

Hebrajų kalboje, taip pat kaip ir lietuvių kalboje, žodžiai „sūnus“ ir „dukra“ visų pirma reiškia tiesioginius šeimos ryšius. 

Šie žodžiai gali būti vartojami ir platesne prasme: miesto ar šalies gyventojui, tam tikros grupės nariui ar to paties protėvio palikuonims.

Biblijos laikų patriarchalinėje visuomenėje sūnūs buvo svarbesni už dukteris. Taip buvo todėl, kad viskas vyko per vyrų liniją. Taigi net po vedybų sūnūs toliau gyveno su savo šeima. Todėl jie galėjo pasirūpinti savo tėvais. Dukra išvykdavo gyventi su savo vyro šeima.
Tai, kad dukros buvo laikomos mažiau svarbiomis nei sūnūs, matyti ir iš to, jog dukros galėjo gauti palikimą tik tuomet, jei nebūdavo sūnų. Svarbiausias asmuo šeimoje buvo pirmagimis sūnus. Jis gaudavo dvigubą palikimo dalį: pirmagimio teisė.

Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente kalbama apie „Dievo sūnų“. Senajame Testamente pavadinimas Dievo Sūnus taikomas, pavyzdžiui, įvairiems karaliams. Akivaizdų tokio pavartojimo pavyzdį matome 2 Samuel 7:14. Tačiau Izraelio tauta irgi dažnai palyginama su Dievo vaiku, pavyzdžiui Deuteronomy 14:1.
Naujajame Testamente Dievo Sūnus visada reiškia Jėzus.