Kapo rūsys

Nuo Pirmojo šventyklos laikotarpio (apie aštuntąjį amžių prieš Kristų iki 586 m. pr. Kr.) iki Antrojo šventyklos laikotarpio pabaigos (pirmojo amžiaus pr. Kr. iki 70 m.) žmonės Izraelyje buvo laidojami akmeninėse kapavietėse, įrengtose uolose.

Palei tris kapo kambario sienas į uolą būdavo įkalamos lentynos. Ant šių lentynų būdavo ant nugaros paguldomi kūnai, suvynioti į audeklą (pavyzdžiui, liną). Tad kapavietėje vienu metu galėjo būti palaidoti keli kūnai.

Po lentyna, ant kurios gulėjo kūnas, būdavo iškasama duobė. Šioje duobėje buvo laikomi senesnių kūnų kaulai. Taip atsirasdavo vietos naujiems kūnams laidoti.

Daugelis netoli Jeruzalės rastų kapų buvo gražiai papuošti. Rasti paveikslai ir pagražinimai rodo Egipto ir Finikijos kultūrų įtaką.

Šalia kūno būdavo palaidojamos ir įkapių dovanos. Šios dovanos galėjo būti: keramika, alyvos žibintai, papuošalai, antspaudai ir kartais monetos arba amuletai.

Nuo VI a. iki I a. pr. Kr. naujų kapaviečių buvo įrengta nedaug. Akmeniniai kapai buvo skirti elitui, o žlugus Jeruzalei didžioji elito dalis buvo išvežta į Babiloną (Babilonijos tremtis). Tik Hasmonėjų epochoje (po pirmojo amžiaus pr. Kr.) aplink Jeruzalę vėl buvo pradėti naudoti akmeniniai kapai. Pereinamuoju laikotarpiu žmonės buvo laidojami žemėje, tačiau akmens uolose įrengti kapai taip pat buvo naudojami pakartotinai.

Nuo I a. pr. Kr. buvo vėl naudojami akmeniniai kapai. Tai vyko dėl dalinės helenizmo įtakos, nes graikiškoje kultūroje tai buvo įprastas laidojimo būdas. Nuo Pirmosios šventyklos laikų šios akmeninės kapavietės skyrėsi keliais ženkliais skirtumais: