Laidotuvės

Biblijos laikais mirusieji paprastai būdavo laidojami užkasant ar paguldant į kapą. Palikti kūną neužkastą ar kremuoti buvo griežtai draudžiama.

Pasakojimuose apie patriarchus minima, jog žmonės buvo laidojami po medžiu, kaip minima (Pradžios 35:8 ir 1 Samuelio 31:12-13) tekstuose. Jei žmonės įsikurdavo tam tikroje vietoje, mirusieji buvo laidojami už miesto arba guldomi į kapą, iškaltą uoloje ar kalvoje iškastoje oloje.

Neturtingiems žmonėms kapo duobę iškasdavo žemėje, o angą uždengdavo akmenimis. Kartais vargšus laidodavo ir bendrame kape. Turtuoliai buvo laidojami privačiame, paprastai šeimos, kape. Kad atsirastų vietos kitiems šeimos nariams sulaidoti, anksčiau mirusiųjų kaulus surinkdavo ir užkasdavo į duobę arba sudėdavo į osuarijų (mažą karstelį kaulams laikyti).

Kapai buvo uždengiami akmenimis, kad apsaugotų nuo laukinių gyvūnų. Jei šeima turėdavo pakankamai pinigų, kapo angai uždengti arba atidaryti naudodavo specialų akmenį.

Žmonės paprastai būdavo laidojami mirties dieną. Net jei žmogus būdavo už bausmę pakartas, jo kūnas turėjo būti palaidotas tą pačią dieną (Pakartoto įstatymo 21:22-23).