Sugulovė

Senojo Testamento laikais vyras galėjo turėti ne tik kelias žmonas, bet ir vieną ar kelias suguloves. Šių sugulovių statusas buvo žemesnis nei žmonos, o pagrindinė pareiga – gimdyti ir auginti vaikus. Sugulovės taip pat buvo turto ir galios simbolis. Naujajame Testamente apie suguloves nekalbama.

Teisinių potvarkių apie santuoką Senajame Testamente nėra daug. Sugulovė (hebrajiškai: „pilegeš“) nė viename iš šių tekstų neminima.

Tačiau teisinių tekstų apie suguloves rasta kitose Artimųjų Rytų kultūrose. Pavyzdžiui, pasak senovės Babilono valdovo Hamurabio teisyną (XVIII a. pr. Kr.), vyras galėjo paimti sau sugulovę net ir tuomet, kai jau turėjo vaikų su pirma žmona. Pirmoji žmona taip pat galėdavo pasiūlyti savo vyrui sugulovę – vergę moterį. Iš tokių santykių gimęs vaikas buvo laikomas vyro ir pirmosios jo žmonos vaiku.

Nors Senojo Testamento teisiniuose tekstuose sugulovių tema neaptariama, jų vis tik pasitaiko įvairiuose pasakojimuose.

Pradžios knygoje pagrindinis sugulovių tikslas – gimdyti vaikus nevaisingoms žmonoms. Gerai žinomi pavyzdžiai yra Hagara (Pradžios 16:1-16), Bilha ir Zilpa (Pradžios 30:1-13).

Samuelio ir Karalių knygose sugulovės pirmiausia laikomos turto ir galios simboliu. Karalius Saliamonas savo karūną susieja su septyniais šimtais žmonų ir trimis šimtais sugulovių (1 Karalių 11:3). Tačiau haremą dažnai turėdavo taip pat ir kiti karaliai.

Dvi istorijos rodo, kad sugulovės buvo tiesiogiai susijusios su karališkąja valdžia:

Po Babilonijos tremties ir Naujojo Testamento laikais sugulovės jokio vaidmens nebeturi. Iš nebiblinių šaltinių žinoma, kad vyrai gali turėti meilužes. Tačiau bibliniuose pasakojimuose apie tai neužsimenama.