Serafai

Serafai Izaijo 6:1-7 – dangiškosios būtybės, stovinčios viršum Dievo sosto ir šaukiančios „šventas, šventas, šventas“. Jie turi ne tik po tris poras sparnų, bet ir žmogiškus bruožus: veidą, kojas ir žmogaus balsą. Apreiškimo Jonui 4:6-9 eilutės veikiausiai mini kaip tik šias būtybes iš pranašo Izaijo knygos. Jų užduotis – pabrėžti Dievo šventumą.

Žodis „serafas“ kilęs iš hebrajų kalbos ir tikriausiai reiškia kažką panašaus į „tas, kuris degina (savo priešus)“. Keliose Senojo Testamento vietose jis taip pat reiškia „gyvatę“ (Skaičių 21:6-9, Pakartoto įstatymo 8:15, Izaijo 14:29 ir Izaijo 30:6). Pranašo Izaijo knygos 6 skyriaus serafai dažniausiai siejami su tuo laiku gerai žinomu vaizdiniu: sparnuota kobra – dangiškoji būtybė, kurios pareiga saugoti. Šis atvaizdas kilo iš Egipto, bet taip pat buvo rastas ir Izraelyje, pavyzdžiui, ant žiedų su antspaudu.

Vėlesnėse žydų ir krikščionių tradicijose serafai laikomi angelais. Pačioje Biblijoje taip nėra.