Viešpaties diena Senajame Testamente

„Viešpaties dienos” tema yra svarbi Pranašų knygose. Kartais „diena” nurodo į tą laiką, kai Dievas teis Izraelį ir kitas tautas, arba, kartais priešingai, kai suteiks išganymą.

Prieš Babilono tremtį, klasikiniai pranašai „Viešpaties dieną“ dažniausiai apibūdina kaip pražūties dieną. Dievas nubaus Izraelio ir Judėjos gyventojus, nes jie nepakluso jo įstatams. Tai bus baimės, tamsos ir stichinių nelaimių metas, o Izraelis bus engiamas kitų tautų. Šį įvaizdį galime aptikti Ozėjo, Amoso, Michėjo, Sofonijo ir Joelio taip pat kai kuriose Izaijo vietose.

586 m. pr. Kr. Judėjos gyventojus ištiko didelė nelaimė. Jeruzalę ir šventyklą sugriovė babiloniečiai, o dalis gyventojų buvo išsiųsti į tremtį. Kai kurie pranašai tai laikė ženklu, kad atėjo Viešpaties diena (žr., pvz., Lamentations 1:21 ir Ezekiel 34:12).

Bet netrukus „Viešpaties dienai“ vėl buvo suteikta eschatologinė prasmė. Dėmesys nukrypo į Viešpaties, kaip Dievo tautos išganymo meto, dieną. Nuosprendis pirmiausia turėjo būti skirtas Izraelio priešams – Egiptui, Edomui ir Babilonui. Šis įvaizdis aptinkamas Abdijo (Obadiah 1:15) ir Ezechielio ištraukose (pvz., Ezekiel 30:3).

Pranašiški šventraščiai po tremties (kartais ir klasikinių pranašų tekstai) pateikė kitokį vaizdą. Viešpaties diena yra laikas, kai Dievas padės savo žmonėms ir vėl juos atkurs.

Pats Dievas apgins savo tautą (Malachi 3:17). Jis leis izraelitams sugrįžti į savo tėvynę (Isaiah 11:11-12) ir karaliaus kaip Izraelio ir viso pasaulio Karalius (Isaiah 2:2-4 ir Micah 4:6-7).Taika viešpataus visoje žemėje ( Hosea 2: 18 ir Isaiah 11: 1-10), ir jos bus gausu ((Isaiah 4:2). Tuo metu visi pažins Dievą (Isaiah 19:19-25).

Kai kuriuose tekstuose minimas karaliaus Dovydo atėjimas (pavyzdžiui, Zechariah 3:8-10).