Švaru ir nešvaru: Biblinių švarumo įstatymų ištakos

Yra įvairių teorijų apie biblinio apsivalymo taisyklių kilmę. Apsivalymo įstatymai išdėstyti taip:

Yra nuomonių, jog bibliniai apsivalymo įstatymai yra higienos ar medicinos taisyklės. Kai kurie gyvūnai dėl savo elgesio yra nešvarūs: pavyzdžiui, jie turi nešvarius įpročius, pvz., ėda lavonus ar mėšlą. Dėl šios priežasties, ko gero laikantis higienos reikalavimų, buvo uždrausta tokius gyvūnus valgyti.

Kiti pabrėžia, kad apsivalymo įstatymai daugiausia susiję su gyvenimo ir mirties sferų atskyrimu. Švarumas yra gyvenimo pusėje, nešvarumas – mirties pusėje. Dėl šios priežasties negalima valgyti gyvūnų, kurie ėda kraują ar kitus gyvūnus, ir negalima liesti jų skerdienos (Leviticus 11:24-28).

Antropologiniu požiūriu, švarumo įstatymams paaiškinimo ieškoma žvelgiant, kaip žmonės žiūri į natūralią tvarką. Švarūs gyvūnai yra tobuli, visaverčiai ir reprezentuoja Dievo ir jo kūrybos visumą. Nešvarūs gyvūnai savo elgesiu ar išvaizda nukrypsta nuo natūralios tvarkos. Leidžiama valgyti kiekvieną gyvulį, kuris yra skeltanagis ir atrajoja (Leviticus 11:2-8). Tačiau atrajojantys, bet neturintys skeltų kanopų, kaip kiškiai ir kupranugariai, yra nešvarūs. Kiaulės turi skeltas kanopas, tačiau neatrajoja, tad ir jos nešvarios. Todėl kiaulės, kiškiai ir kupranugariai nedera prie tvarkos. Švarumo ir nešvarumo dėsnių laikymasis apsaugo natūralią tvarką ir išsaugo visumos šventumą.

Kad ir koks būtų paaiškinimas, bet kuriuo atveju, perskyra tarp švaru/nešvaru reiškia, kad nešvarumas atitolina žmogų nuo šventumo ir atstumia jį nuo Dievo.