Serafai

Serafai Izaijo 6:1-7 – dangiškosios būtybės, stovinčios viršum Dievo sosto ir šaukiančios „šventas, šventas, šventas“. Jie turi ne tik po tris poras sparnų, bet ir žmogiškus bruožus: veidą, kojas ir žmogaus balsą. Apreiškimo Jonui 4:6-9 eilutės veikiausiai mini kaip tik šias būtybes iš pranašo Izaijo knygos. Jų užduotis – pabrėžti Dievo šventumą.

Žodis „serafas“ kilęs iš hebrajų kalbos ir tikriausiai reiškia kažką panašaus į „tas, kuris degina (savo priešus)“. Keliose Senojo Testamento vietose jis taip pat reiškia „gyvatę“ (Skaičių 21:6-9, Pakartoto įstatymo 8:15, Izaijo 14:29 ir Izaijo 30:6). Pranašo Izaijo knygos 6 skyriaus serafai dažniausiai siejami su tuo laiku gerai žinomu vaizdiniu: sparnuota kobra – dangiškoji būtybė, kurios pareiga saugoti. Šis atvaizdas kilo iš Egipto, bet taip pat buvo rastas ir Izraelyje, pavyzdžiui, ant žiedų su antspaudu.