Skaitant Naująjį Testamentą paaiškėja, kad ankstyvojoje bažnyčioje buvo diskutuojama apie žydų mitybos dėsnius. Ar jų laikytis turėtų ir krikščionimis tapę pagonys?

Kai bažnyčia išsiplėtė už Izraelio ribų, žydų kilmės krikščionys susidūrė su problema: judaizme visas pagoniškas maistas buvo laikomas nešvariu ir todėl neturėtų būti valgomas (Hosea 9:3). Taip pat buvo keliamas klausimas, ar krikščionimis tapę pagonys (ne žydai) taip pat turėtų pradėti laikytis maisto įstatymų, ar visgi tai buvo pareiga, taikoma tik žydams (žr. Galatians 2:12-14 ir Colossians 2:16). Jėzus pats pabrėžė, kad nėra nieko, kas galėtų jus iš išorės padaryti nešvariu, tik nuodėmė, kuri kyla iš žmogaus vidaus (Mark 7:14-23 ir Luke 11:41). Tad vis dažniau kildavo klausimas: kiek maisto įstatymams turėtų būti suteikta galios krikščionybėje?

Acts 10:9-16 Petras mato regėjimą: medžiaginę staltiesę, kuri leidžiasi iš dangaus su įvairiausiais gyvūnais, esančiais ant jos. Petras girdi balsą, skelbiantį, kad visi gyvūnai švarūs ir tinkami valgyti.

Šis regėjimas leido bažnyčiai atsisakyti maisto įstatymų, o kartu ir visų kitų apsivalymo įstatymų. Jeruzalės susirinkime buvo priimtas aiškus sprendimas šiuo klausimu: krikščionys turėjo susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo (Acts 15:29). Jiems nereikėjo laikytis jokių kitų biblijinių švarumo įstatymų .

Apaštalas Paulius laikėsi nuomonės, kad maistas iš esmės negali būti nešvarus. Visgi jis manė, kad krikščionys turėtų būti jautrūs kitiems tikintiesiems, kurie turi kitokią nuomonę. Krikščionys neturėtų šių žmonių įžeisti jų akivaizdoje valgydami ar siūlydami ir jiems valgyti „nešvarų“ maistą. Pauliaus manymu, labai svarbu išsaugoti taiką ir vienybę krikščionių bendruomenėje (Romans 14:14-21).