Žmonių aukojimas

Žmonių aukojimo atvejų pasitaikydavo ir Senojo Testamento pasaulyje, bet veikiausiai tik labai išskirtinėmis aplinkybėmis. Dievas griežtai smerkė tokias (vaikų) aukas.

Tokių aukų atnašomis galėjo būti tiek suaugusieji, tiek vaikai. Moabo karalius paaukoja savo vyriausiąjį sūnų norėdamas išvengti karo (2 Karalių 3:27). Teisėjas Iftachas} paaukoja savo dukrą vykdydamas duotą įžadą (Teisėjų 11:30-40).

Žmonių aukojimo praktika buvo gyva ir kituose kraštuose, kaimyninėse Izraelio tautose (tarp egiptiečių, finikiečių, graikų ir romėnų).

Egiptiečiai žmonių aukomis kartais paskirdavo kalinius arba svetimtaučius. Tačiau šį paprotį gana anksti pakeitė apeigos su molinėmis figūrėlėmis.

Senajame Testamente Molechas minimas kaip dievas, kuriam buvo nešamos žmonių aukos. Aukojant tokias aukas vaikai turėjo būti „perleidžiami per ugnį“. Biblijoje tai smerkiama, pavyzdžiui, Kunigų 20:2-5 ir Jeremijo 32:35. Tačiau, pasak 2 Karalių 16-17, tą patį darė ir Izraelio karaliai Ahazas ir Ozėjas. Molecho garbinimas Izraelyje buvo panaikintas tik karaliaus Jošijo laikais.

Įstatyme sakoma, kad visi pirmagimiai turi būti pašvęsti Dievui. Tačiau pirmagimiai berniukai šiuo atveju buvo išperkami tam tikra pinigų suma (žr., pavyzdžiui, Išėjimo 13:13 ir Skaičių 3:45). Paaukoti buvo galima tik gyvūnų ar gyvulių pirmagimius jauniklius.

Jozuės 6:26 eilutė įspėja tą, kuris bandytų atstatyti Jericho miestą: „Savo pirmagimio kaina jis padės jo pamatus ir savo jauniausiojo sūnaus kaina pastatys vartus.“ Būtent taip atsitinka 1 Karalių 16:34. Tačiau iš teksto negalima suprasti, ar tai yra vaikų aukojimo pavyzdys.